Renginiai

 Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia. Kas mes būtume be tada neštos vėliavos – geltonos, žalios ir raudono kraujo spalvų? Be šitų iš istorijos glūdumų išnyrančių ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančių atsiminimų – kas mes būtume? Ir ar būtume išvis?

Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti?

Kad atminimas gyvas, ir perduodams jaunajai kartai, patvirtino įvykę Sausio 13-osios dienai skirti renginiai Ramygalos seniūnijos įstaigose. Prisijungus prie Laisvės gynėjų dienos paminėjimui skirtos pilietinės akcijos "Atmintis gyva, nes liudija“, Sausio 13 d. ryte degė žvakutės ramygaliečių ir įstaigų languose. Prie paminklo genocido aukoms atminti iškilmingu vėliavos pakėlimu pagerbti 1991m. Sausio 13-ąją žuvusieji už laisvę. Vėlyvą popietę  į kultūros centrą rinkosi jaunimas. Taip! Tądien jaunimas sudarė daugumą į minėjimą susirinkusių žmonių. Su susidomėjimu buvo žiūrimas dokumentinis filmas apie Sausio 13-osios dienos įvykius. Bendraamžių palaikymo ir padėkų susilaukė ramygalietės Gustina Jaraitė, Milda Glebauskaitė, Greta Ilekytė, kurios parašė scenarijų, suvaidino ir nufilmavo filmuką apie jaunąją partizanų poetę – Dianą Glemžaitę. Filmas, pavadintas "Minutę dar gyvent“,  susivienijo Ramygalos jaunimą bendram tikslui – atiduoti pagarbą Laisvei.

 Kalėdinis laikotarpis kupinas spalvingų jausmų: laukimo ir kirbančio nerimo, susikaupimo, tikėjimo, kad ateis geresnis, teisingesnis, laimingesnis laikas.  Didžiųjų metų švenčių sūkuryje labai svarbu stabtelėti, pažvelgti į nuveiktus darbus, pasidalinti ateities viltimis, pasakyti gerą žodį artimiesiems. Tarpušvenčiu, šio žinojimo vedini, Daniūnų kaimo gyventojus bei svečius į šventinį vakarą „Sugrįžkime į vaikystę“ pakvietė Ramygalos kultūros centro Daniūnų bendruomenės namų vaikų folkloro grupė "Špokai" (vadovė A. Sidorovienė) ir mėgėjų teatras "Riba" (vadovė I. Živilienė).

Mažieji "Špokai" mamoms ir tėčiams, dėdėms ir tetoms, draugams ir kaimynams  padovanojo spalvingą pasakojimą apie Kūčių ir Šv. Kalėdų papročius.  Vaikai, tarsi pagrindinis Kalėdų šventės personažas Kalėda, sėmė rieškučiomis javų grūdelius, bėrė susirinkusiesiems ant galvų, linkėdami sveikatos, stiprybės, derlingų ir laimingų metų.

 Nėra geresnio meto kaip Kalėdos,
kad palinkėti sėkmės,
Nėra nuostabesnio laiko kaip Naujieji,
kad suteikti vilties.


Tuoj Kalėdos! Jau pats žodis džiugina širdį. Nesvarbu kaip mes bijome šventinio skubėjimo, ilgų kalėdinių dovanų sąrašų: ką reikia nupirkti ir padovanoti kai ateis Kalėdos. Tačiau visi laukiame to  šilto jausmo, kurį jautėme kai buvome vaikai, tos pačios šilumos, kuri pripildo mūsų širdis ir mūsų namus.

Į baltai padabintą, tarsi apsnigtą ir užpustytą, kultūros centro salę rinkosi ramygaliečiai. Graži, didelė ir svarbi šventė įvyko Ramygaloje. Tarsi didelė šeima į kultūros centrą susirinko Ramygalos miesto ir Garuckų kaimo bendruomenė. Baigiantis 2011 metams norėta pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasidalinti mintimis apie naujų metų planus, padėkoti. Kad kiekvienas jaustųsi svarbus ir reikalingas - buvo įteiktas Ramygalos miesto ir Garuckų kaimo bendruomenės nario pažymėjimas. Gražių žodžių ramygaliečiams negailėjo ne tik Ramygalos seniūnijos seniūnas Valdas Chirv, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Luomanas, savo apsilankymu parodęs pagarbą Ramygalos žmonėms. 

 Mūsų žemdirbiškame krašte žmogus nuo seniausių laikų gyveno vienu alsavimu su gamta. Gyvenant darniu ritmu su Saule savo gyvenimo kelią tarsi stabtelėjimais nusagstė šventėmis. Šiandien gyvename pagal kalendorių, kur apeigose, simboliuose susilieja neatmenamų laikų pasaulėvaizdžio atspindžiai, bažnytinė tradicija ir modernių laikų žmogaus jausena.

Tamsiausias metuose mėnuo - gruodis, senovėje dar ir Kalėdų mėnesiu vadintas. Laikas, kada, kada žiemos nykumas žada viltį – sugrįžtančią Saulę. Laikas, kada ramybėje ir gerume krikščioniškas pasaulis laukia užgimstančio kūdikėlio Jėzaus. 

 Paskutinį lapkričio penktadienį, kuomet buvo dalinis saulės užtemimas, į Ramygalos seniūnijos kultūros centrą tradiciškai jau tryliktą kartą rinkosi Panevėžio rajono šiuolaikinio ir modernaus meno kvartetai. Kaip ir kiekvienais metais festivalio "Keturiese" dalyvius pasitiko pilnutėlė salė žiūrovų. Emocinga ir ištikima publika sukūrė neįtikėtinai palankią nuotaiką ne tik vakaro dalyviams, rengėjams bet ir komisijai.

Vakaro tema: nauja kultūros centro veikla - vedybų planavimas, įpynė visus į „nelabajo“ pinkles, nes jis tapo pirmuoju šios paslaugos pirkėju. Patį moderniausią kvartetą kartu su profesionalios komisijos nariais (Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis, mero patarėja Jolita Nevardauskienė, švietimo, kultūros ir sporto skyriaus veresnysis specialistas Virginijus Kazlauskas bei Ramygalos seniūnas Valdas Chirv) rinko pats raguotasis, tapęs komisijos pirmininku.

 Ruduo keliauja kalnais ir kloniais-
Nykus ir pilkas, -
Gedulo ūkanom, lapais geltonais
Laukus apvilkęs.

Salomėja Neris

Yra keturi metų laikai. Vasara – marga žiedais, ruduo – sodriai padabintas auksu, žiema - padengta šaltu žaižaruojančiu sidabru, pavasaris - gaiviai žaliuojantis.

Kiekvienam  patinka vis kitas metų laikas. Yra žmonių, kurie pyksta ant rudens už šūsnis lapų, pilką lietų... Yra žmonių, kuriems gražūs visi metų laikai. Ypač ruduo... Ruduo - tai spalvotas gamtos paveikslas. Tiek daug spalvų - tiek daug skirtingų paveikslų.

 Ruduo... Krenta lapai... Jie sukasi, lyg sušokdami paskutinį savo valsą. Tačiau pakyla vėjas, lapai keliasi iš savo ramaus miego ir vėl šoka... Galbūt jau kitą šokį, bet visa tai lygiai taip pat gražu! Geltoni, raudoni rusvi ir vis dar žalsvi: klevo, beržo, kaštono - lapai šoka šoka ir... nusileidžia ant pilkų rudens takelių...

Rudenėjančiu rugsėjo taku pas mus į Daniūnų bendruomenės namus atkeliavo džiaugsminga Rudenėlio šventė. Nenutrūkstantis vaikų klegesys, kruopščiai surengtos mamų ir tėvelių vaišės (tik iš lietuviškų vaisių, daržovių ir grybų) dar kartą visiems priminė, kad ir rudenį gali būti labai smagu. Meno vadovės Aušros Sidorovienės naujai suburtas vaikų folkloro būrelis džiūgino susirinkusiuosius naujai paruošta programa. Vaikai tarmiškai pasakojo apie išskridusius paukščius, dainavo senolių dainas bei šoko smagius ratelius.

 Kasmet pirmosiomis rugsėjo dienomis Lietuvoje minima Europos žydų kultūros diena, kurią organizuoja Kultūros paveldo departamentas. Ši diena yra sudėtinė Europos Tarybos remiamos programos "Žydų kultūros paveldo kelias Europoje" dalis. Tądien besidomintieji žydų kultūra 26-iose Europos šalyse kviečiami į parodas, koncertus, seminarus. Rugsėjo 9 d. Ramygalos kultūros centras kvietė į  renginių ciklą "Gyvenimas štetle".

Renginių ciklą pradėjo galerijoje „Voras“ atidaroma fotografijų paroda "Mūsų kaimynai žydai". Paroda parengta iš Ramygalos krašto istorijos muziejaus fotografijų fondo. Žydų žodis štetl jidiš kalba reiškia miestelis. Toks pavadinimas suteikiamas miesteliui, kuriame žydai sudarė ženklią gyventojų dalį, nuspalvindami visą miestelio gyvenimą. Ramygaloje nuo senų laikų gyveno žydai. Jie sudarė didelę gyventojų dalį. Šių dienų  Ramygaloje negyvena žydai. Tik piešiniai, fotografijos gali perteikti buvusio litvakų gyvenimo fragmentus, atskleisti įdomų ir savitą, deja, skaudžiuose laiko vingiuose dingusį jų gyvenimo pėdsaką. Paroda suteikia galimybę dabartinius ramygaliečius supažindinti su senąja Ramygalos bendruomene, parodyti draugišką lietuvių ir žydų gyvenimą Ramygalos štetle. Turtingas kultūrinis žydų bendruomenės gyvenimas yra lyg atšvaitas tos galingos jidiš ir hebrajų kultūros, kuria garsėjo Lietuva. Žvelgiant į fotografijas, gyvumo įkvėpė tekstai iš  ramygalietės mokytojos Elenos Gabulaitės atsiminimų knygos "Jaunystėn sugrįžus", tradicinių žydų paplotėlių – macų – ragavimas, kuriais visus susirinkusius vaišino Panevėžio žydų bendruomenės nariai. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genady Kofman dalinosi mintimis apie fotografijose užfiksuotas akimirkas, žmones, aplinką.

Gandro plunksna rašysi sonatą
Ir atsiųsi man ją balandžio paštu.
Aš sugrosiu ją naktį ir žvaigždės seks natą,
Nuaidės tavo dainos lelijų miestu...

Tokiomis eilėmis, rugpjūčio 24 dieną iš Ramygalos į šiltuosius kraštus išlydėjome gandrus.

Lietuviai šią dieną nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas.