...Tėvyne dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
Per skausmą ir kraują vedi?...
Šiemet, jau 20 kartą minime tą siaubingą naktį, kai 1991 m. su griausmu per Lietuvą važiavo tankai, buvo šaudoma į taikius piliečius, žudomi žmonės, užimami pastatai.
Sausio 12-ąją, išvakarėse prieš tą baisiąją 13-osios naktį, ramygaliečiai, kuriems ta data yra svarbi, išgyventa ir palietusi asmeniškai, rinkosi į aikštę prie paminklo vėl ją paminėti. Nors oras tą vakarą nelepino (lietus, vėjas, šlapdriba, plikledis), susirinkusieji darkart parodė savo meilę ir pagalbą šaliai. Minėjimas pradėtas Lietuvos Himnu. Seniūnas Valdas Chirv savo kalboje paminėjo tragiškai už laisvę kovojant žuvusiųjų ir taip į Lietuvos istoriją įėjusiųjų 14 asmenų vardus ir pavardes, nurimta tylos minutei, užkurtas laužas, uždegtos prie paminklo ir rankose laikomos žvakutės, kultūros centro direktorė Inga Pečeliūnienė perskaitė įvykių kroniką bei padėjo gėles. Savo atsiminimais pasidalijo dalyvavusieji tuose įvykiuose. Gražūs žodžiai sklido iš minėjimo bendraorganizatorių, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narių. Eilėraščio posmus skyrė Vincas Šidlauskas, dainas skyrė Elena Augulienė ir ansamblis „Svaja“, o meno vadovei užtraukus senas geras, patriotines dainas, prisijungė visi buvusieji. Atrodė, lyg būtų grįžęs trupinėlis to kraupaus vakaro, kai ginantieji Lietuvos laisvę dainavo prie laužų ir buvo pasirengę priešus atremti savo krūtinėmis. Ačiū Dievui, kad tai tik prisiminimas, nes tas įvykis per skaudus ir per žiaurus, atėmęs Lietuvos nekaltų vaikų gyvybes. Ačiū visiems atėjusiems ir nepabūgusiems baisaus oro, vardan pagarbos Tėvynei.