Ramygala spaudoje

„KARZINKAS“ PINTI NEĮDOMU

Jau daugiau nei tris dešimtmečius iš vytelių pinanti ramygalietė tautodailininkė Danutė Ulienė sugebėjo išsaugoti šio darbo teikiamą džiaugsmą. Ar naujo, ar daugybę kartų pinto kūrinio moteris imasi su kūrybiniu polėkiu – negalvodama apie naudą, kurią gaus dirbinį pardavusi. „Štai ir rankos mano sveikos, – šypsosi tautodailininkė. – O pynėjai neretai skundžiasi supjaustytomis rankomis, mat ir peiliais, ir kitais aštriais įrankiais kasdien darbuojamės.“

Dailūs pinti angelėliai, kryželiai, gėlės, lėkštelės, mažyčiai krepšeliai, laimės paukštė, Ramygalos miesto simbolis gandrų šeimyna. Danutės Ulienės darbai išskirtiniai, ir pati moteris pripažįsta, kad kur juos benuvežtų – ar į sostinės Kaziuko mugę, ar į kasmetinę tautodailininkų parodą Panevėžio dailės galerijoje – kitų pynėjų darbai visiškai kitokie. Ne vienas galvą kraipė stebėdamasis, kaip tautodailininkė išpina tokius dailius, tiesiog miniatiūrinius gaminius. Dailūs dirbinėliai iš šiaudų – suprantama, o vytelės juk ne tokia paklusni, kaprizingesnė ir kietesnė žaliava, iš kurios įprasta pinti didesnius, funkcionalesnius daiktus – krepšius, skalbinių dėžes, lempų, dujų balionų gaubtus.

GIMTADIENĮ BE VEIK PAMIRŠO

Ramygalos miesto ir Garuckų kaimo gyventojų bendruomenė gyvena įjungusi greičiausią pavarą. Taip juokauja antrus metus bendruomenei vadovaujanti Rasa Marozienė, artėjant Kalėdoms savus žmones sukvietusi į visuotinį susirinkimą Ramygalos kultūros centre. Norėta visiems padėkoti, pasidalyti nuveiktų darbų rezultatais, visiems įteikti staigmeną – bendruomenės nario pažymėjimus. Pasveikinta ir „Kaimo gyvosios kultūros ir tradicijų puoselėtojos“ nominaciją Bendruomenių sąjungos konkurse laimėjusi kraštotyrininkė Irena Zubauskienė.
„Per darbus ir prieššventinį skubėjimą kone pamiršome, kad kaip tik tą pačią dieną mūsų bendruomenei sukanka aštuoneri, tik seniūnas Valdas Chirv apie tai priminė“, – išduoda bendruomenės pirmininkė.

 Praėjusiais metais, liepą, niekuo lyg ir neišsiskiriantis nedidelis Panevėžio rajono miestas (dažniau tiesiog miesteliu vadinamas) - Ramygala, skambiai driokstelėjo per visą Lietuvą, surengęs negirdėtą nematytą atrakciją – ožkų grožio karalienės rinkimus. Ką ten Lietuvoje – pasaulyje tokie dalykai negirdėti.

Tiesa, Ramygala labai ambicingai anais metais pasiskelbė (ar buvo paskelbta) besanti Lietuvos kultūros sostinė. Kiek ten kultūros nuo to sosto pažiro miestelėnams, nenarstysime, bet jau ožkų šventė sujudino visus, tiek žiūrovų, sirgalių ar šiaip žioplinėtojų miestas nebuvo matęs.

Renginio metu pasėta viltis, kad tai taps tradicija, ramygaliečius vertė spėlioti, nerimauti, laukti, kas gi bus šiais metais. Matyt, suplonėjusi piniginė lėmė, kad žiniasklaida nebepateikė žaismingos, bet labai tikslingos reklamos. O ir ne kiekvienas ožkos šeimininkas, aktyviai neparagintas, išdrįso savo augintinės privalumus viešinti. Taip liko namie garsusis ožys Stepanas – šeimininkas, žinodamas per didelį juodabarzdžio palankumą dailioms ožkytėms, suprato tiesiog neturėsiąs fizinių jėgų įtikinti savo ožį elgtis korektiškai.

Visą straipsnį skaitykite portale Delfi.lt

Vis ką padarė patys

Projekto „Ramygala – Lietuvos kultūros sostinė 2010“ iškilmingu uždarymu Panevėžio rajone oficialiai prasidėjo kalėdinis laikotarpis. Pagrindinė Panevėžio rajono eglė šiemet įžiebta su kultūros sostinės vardu atsisveikinančioje Ramygaloje.

„Ramygaliečiai – tokie žmonės, kurie viską padarė patys: pastatė bažnyčią, nuvertė tarybų valdžią ir paskelbė Ramygalą kultūros sostine“, – kultūros sostinės uždaryme šmaikštavo projekto vadovas, rajono savivaldybės kultūros specialistas Remigijus Vilys. Projektą įgyvendinant dirbę kultūros specialistai dabar jau gali atsikvėpti: sumanymus pavyko įgyvendinti taip, kaip norėta.

O rūpesčių dėl kultūros sostinės buvo užtektinai. Kol Kultūros ministerija apsisprendė konkursą vis dėlto skelbti, metai jau buvo gerokai įsibėgėję. Tad ir paraišką pateikę mūsų rajono kultūros žmonės nerimavo, ar pajėgs susitelkti ir įgyvendinti sumanymus. O dabar štai gali džiaugtis nustebinę ir kitus, ir patys save – garsas apie Ramygaloje ir visame rajone vykusius renginius pasklido ir už Lietuvos ribų.

 Ramygala - miestelis, kuriame praktiškai buvau “apsigyvenęs” 3-4 mėnesius. Rašau žodį kabutėse, nes realiai negyvenau, bet labai dažnai lankydavausi tuomet, kaip ji buvo paskelbta Lietuvos kultūros sostine 2010. Jei važiuoju pro šalį, tai visą laiką stengiuosi užsukti bent jau į parduotuvę - pasisveikinti su pardavėjomis, pasiklausti kaip sekasi ar paprasčiausiai ko nors nusipirkti. Šilti prisiminimai užplūsta, kaip prisimenu vasarą-bendrus darbus ir tuo metu užgulusius Ramygalą didelius iššūkius. Vos tik sužinojęs, kad ji laimėjo konkursą „Lietuvos kultūros sostinė“ iš karto stačia galva stengiausi prisidėti prie šio projekto sėkmės -  ieškojau rėmėjų, per įvairias žiniasklaidos priemones viešinau informaciją apie renginius ir net pats organizavau ožkų grožio konkursą. Svarbiausia, kad šios pastangos nenuėjo veltui, nes bendri darbai ir iššūkiai suartino mane ne vien tik su Ramygala, bet ir su šauniais jos žmonėmis.

 Savaitgalyje redakcija lankėsi Panevėžio rajone, Ramygaloje. Čia vyko baigiamieji renginiai, skirti Lietuvos kultūros sostinės vardo palydoms. Ramygalai tapus 2010 metų  Lietuvos kultūros sostine, ne vienas abejojo projekto sėkme. Tačiau tai buvo tas postūmis, kuris išjudino Ramygalos miesto, aplinkinių gyvenviečių ir net viso rajono bendruomenes. Projektą sudarė 47 įvairūs kultūros ir meno renginiai. Vienas įspūdingiausių – VIII Bistrampolio dvaro festivalis. Visuose kultūros sostinės renginiuose dalyvavo apie tūkstantis atlikėjų. Sulaukta per 19 tūkst. žiūrovų.

Visą straipsnį skaitykite portale www.lsa.lt

 Tradicijų nelaužė

Praėjusį savaitgalį Daniūnuose vykusioje tradicinėje žvejų šventėje „Daniūnai 2010“ varžytis dėl geriausio žvejo titulo panoro tik aštuoni dalyviai. Renginio organizatoriai spėja, jog didesnio dalyvių skaičiaus nesulaukta tik todėl, kad dubliavosi dvi šventės. Kėdainiuose tą pačią dieną vyko ledų šventė.

Pirmąją vietą iškovojo azartiškiausias žvejys šešiolikmetis Dainius Kaminskas, sugavęs apie du kilogramus žuvų. Antroje vietoje liko Ramūnas Nikštelė, trečiasis – studentas daniūnietis Mantas Osipovas. Jauniausias žvejys – šešerių metų Deimantas Mazoras, vyriausias – keturiasdešimtmetis Andrius Mordasas.

Po varžybų žvejų bei smalsuolių laukė atrakcijos. Ramygalos jaunieji šauliai virė grikių košę, bendruomenės moterys – žuvienę. Susirinkusiųjų laukė ilgiausio bučinio rungtis, jauniausieji dalyviai galėjo kovoti balionų mūšyje.

Žvejų šventė, pasak Daniūnų bendruomenių namų vadovės Irenos Živilienės, vyksta jau septinti metai iš eilės. Pirmą kartą prie Šambalioniškio tvenkinio Daniūnuose žvejų šventė surengta 1999 m., ją nuspręsta atgaivinti praėjus penkeriems metams.

Visą straipsnį skaitykite Sekunde.lt

 Jau trečius metus renkama Lietuvos kultūros sostinė. Ši atsakomybė ir garbė 2010 metais teko Aukštaitijos regiono centre įsikūrusiam Ramygalos miesteliui (2008 m. kultūros sostine tapo Zarasai, 2009 m. – Plungė).

Būtent šis Panevėžio rajono miestas šiais metais tapo šalies kultūriniu centru, viliojančiu muzikos, teatro, fotomeno, dailės, skulptūros, įvairiais kultūros renginiai. Vienas įdomiausių renginių vyks - liepos 5 dieną planuojamas originalus teatralizuotas ožkų paradas.

Šiais metais konkursui buvo pateiktos trys paraiškos iš Mažeikių, Anykščių ir Panevėžio rajono savivaldybių. Už Ramygalos ketinimą tapti Lietuvos kultūros sostine vertinimo komisijos nariai pasisakė vienbalsiai, įžvelgę reikšmingus ir įdomius projekte numatytus sumanymus.

Vienas iš šių metų kultūros sostinės renginių ciklų yra gražus miestelio minėjimas - „Ramygalai 640 metų". Liepos 5 dieną planuojamas originalus teatralizuotas ožkų paradas (visa informacija www.ozkuparadas.lt ir www.ramygala.lt).

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija konkursu „Lietuvos kultūros sostinė 2010" siekia plėtoti kultūrą regionuose bei skatinti šalies miestelių ir miestų bendruomenių kultūrinį aktyvumą.

 Varžysis dėl titulų

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse Ramygalos miestelio gatves okupuos ožkos.
Mintis rengti ožkų paradą gimė Ramygalai tapus Lietuvos kultūros sostine. Keturkojai galės pretenduoti į „Mis ožkos“, „Mis charakterio“, „Mis elegancijos“, „Mis publikos“, „Mis talento“, „Mis foto“, „Mis idėjos“ titulus.
Jei raguočių daug nebūtų, galėtų varžytis ir jų kaukėmis pasipuošusieji.
Ramygalos kultūros centro direktorė Inga Pečeliūnienė sako, kad miestelyje yra penkiolika ožkų, kurios galėtų rungtis dėl septynių titulų. Jos tikinimu, Ramygaloje po kelias nedidukes, grakščias raguotąsias augina vaistininkė, mokytoja, veterinarijos gydytojas, kai kurie ūkininkai.
„Ožkų miestu Ramygala vadinta nuo senų senovės. Turbūt ne veltui ir šio miestelio žmonės pasižymi užsispyrimu, yra iniciatyvūs, smalsūs, kūrybingi“, – „Sekundei“ teigė kultūros centro direktorė.
Pašnekovė tvirtina, kad šiame krašte nederlingai žemei dirbti dar prieš gerą penkiasdešimtmetį buvo veisiami nedidukai, bet stiprūs arkliukai, vietos žmonių kažkodėl ožkomis vadinami.
„Ilgainiui tuos arkliukus pakeitė tikros ožkos. Jomis miestelis garsėjo ir prieškariu, pokariu, garsus ir dabar“, – sako I.Pečeliūnienė. Ožkų grožio ir talentų konkursas – tik vienas Ramygalos, kaip Lietuvos kultūros sostinės, renginių.

Visą straipsnį skaitykite Sekunde.lt

 Naują pieno perdirbimo gamyklą planuojantis statyti kooperatyvas „Pienas LT“ po ilgo blaškymosi tarp Ramygalos ir Kauno laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) vakar galutinai apsisprendė dėl vietos.

Ilgai posėdžiavusi ir karštai diskutavusi „Pienas LT“ valdyba pasirinko Kauno LEZ. Kooperatyvo pirmininkas Naglis Narauskas „Sekundei“ teigė, kad Kaunas pasirinktas todėl, kad teks įveikti mažiau biurokratinių kliūčių, palyginti su Ramygala.

„Panevėžio rajono savivaldybei, kuri valdo Ramygalos LEZ, būtų reikėję skelbti žemės sklypo aukcioną. Galbūt mes būtume ir vieninteliai dalyviai, tačiau tai užtruktų, o mes neturime laiko“, –aiškino pirmininkas.

Kaip žinoma, kooperatyvą spaudžia terminai – paraiška gauti finansinę paramą iš Europos Sąjungos gamyklai statyti turi būti pateikta per birželio mėnesį.