„KARZINKAS“ PINTI NEĮDOMU
Jau daugiau nei tris dešimtmečius iš vytelių pinanti ramygalietė tautodailininkė Danutė Ulienė sugebėjo išsaugoti šio darbo teikiamą džiaugsmą. Ar naujo, ar daugybę kartų pinto kūrinio moteris imasi su kūrybiniu polėkiu – negalvodama apie naudą, kurią gaus dirbinį pardavusi. „Štai ir rankos mano sveikos, – šypsosi tautodailininkė. – O pynėjai neretai skundžiasi supjaustytomis rankomis, mat ir peiliais, ir kitais aštriais įrankiais kasdien darbuojamės.“
Dailūs pinti angelėliai, kryželiai, gėlės, lėkštelės, mažyčiai krepšeliai, laimės paukštė, Ramygalos miesto simbolis gandrų šeimyna. Danutės Ulienės darbai išskirtiniai, ir pati moteris pripažįsta, kad kur juos benuvežtų – ar į sostinės Kaziuko mugę, ar į kasmetinę tautodailininkų parodą Panevėžio dailės galerijoje – kitų pynėjų darbai visiškai kitokie. Ne vienas galvą kraipė stebėdamasis, kaip tautodailininkė išpina tokius dailius, tiesiog miniatiūrinius gaminius. Dailūs dirbinėliai iš šiaudų – suprantama, o vytelės juk ne tokia paklusni, kaprizingesnė ir kietesnė žaliava, iš kurios įprasta pinti didesnius, funkcionalesnius daiktus – krepšius, skalbinių dėžes, lempų, dujų balionų gaubtus.
„Taip būtų ir paprasčiau, ir, ko gero, naudingiau. Bet „karzinkų“ nepyniau ir nepinsiu, nes šis darbas man neįdomus“, – pasakoja ramygalietė. Jos pinti kryžiai, angelai, pintų gėlių kompozicijos noriai dovanojamos svečiams iš užsienio. „Kartą Lietuvos televizijos laidoje „Emigrantai“ rodė Ispanijoje gyvenančią šeimą, – pasakoja D. Ulienė. – Buvo labai malonu pamatyti stambiu planu rodomą mano pintą angelą. Vadinasi, kažkokiu būdu jis nukeliavo į Ispaniją.“
Kaziuko mugėje D. Ulienės dirbinius nesiderėdami perka užsieniečiai. Kažkuriais metais moteris nusivežė dvi dešimtis pintų kryželių, kuriuos svečias iš Anglijos nupirko iškart visus.
ĮGIJO AUKŠČIAUSIĄ PYNĖJOS KATEGORIJĄ
Pynimas, dabar tapęs tik be galo maloniu užsiėmimu, kadaise buvo pragyvenimo šaltinis. Ir ne šiaip prisidūrimas prie algos, o geras pagrindinis uždarbis. „Kai prieš trisdešimt šešerius metus atsikraustėme gyventi į Ramygalą, kiek laiko dirbau valdišką darbą, bet vaikai buvo maži, į darželius eiti labai nenorėjo, tad pradėjau dairytis tokio darbo, kad ir uždirbčiau, ir vaikus auginti galėčiau“, – prisimena D. Ulienė. Tada moteris ir susižinojo, kad Kauno meno įmonės „Žilvitis“ Panevėžio barui reikia pynėjų – dirbti bus galima namuose, Panevėžį pasiekti tereikės tik atėjus laikui pristatyti nupintus dirbinius. D. Ulienė, iš prigimties linkusi į meniškus darbus, gražiai piešianti, mokanti siūti drabužius, ryžosi pabandyti ir pinti iš vytelių. „Nuvažiavau į Panevėžį, davė pabandyti nupinti lėkštutę duonai. Įtikau, dirbti priėmė, taip ir užsikabinau“, – pasakoja tautodailininkė.
Metus, praleistus „Žilvityje“, ramygalietė mena su džiugesiu: dirbo namuose, vaikus augino, ir uždarbis buvo geras – apie 150 rublių atlygį tais laikais ne kiekvienas svajoti galėjo. Darbas sekėsi, po kiek laiko D. Ulienė gavo aukščiausią pynėjos kategoriją. Moteris pasakoja, kad fantazijos tuometiniame darbe nereikėjo, tereikėjo greitai ir tiksliai pinti pagal gautą etaloną. „Ir pensiją užsidirbau, tad dabar, kai vaikai užauginti, pensiją gaunu, galiu pinti tai, ko širdis nori“, – džiaugiasi ramygalietė.
PINTI PADEDA IR ESKIZAI, IR FANTAZIJA
Kai baigėsi „Žilvičio“ laikai, teko darbuotis Panevėžio įmonėje „Karklas“, o dabar jau kurį laiką D. Ulienė dirba savarankiškai, pati kuria naujus gaminius ir skųstis sako galinti tik tuo, kad labiausiai trūksta laiko. Mintyse gimsta daugybė darbų darbelių, o dar šį bei tą pasiūti norisi. Moteris juokiasi dažnai ir šeimos narius paraginanti, kad ir šie galvotų, kokį dar nematytą dirbinį nupinti galima. Eskizą, ji pasakoja, kaskart nusipiešianti, bet būna, kad pinant fantazija pakužda kažką naujo, tad nuo piešinio dažnai nukrypsta.
„Vis planuoju grįžti prie piešimo, – dar vieną savo svajonę išduoda ramygalietė. – Labai norisi tai daryti, o ir lengviau negu pinti.“ Moteris sako, jog pinti, jei tik turi bent šiek tiek gabumų, išmokti nesunku. Praktikai pakanka gerų trijų mėnesių, per kuriuos galima išmokti pagrindų, o visus subtilumus vis tiek turi atrasti pats. Dabar pynėjams lengviau: nebereikia patiems vytelių pjauti, mirkyti ir nužievinti, kokybišką produkciją tiekėjai atveža tiesiai namo. „Tiesa, tarp mano mokytų žmonių buvo tokių, kurie pinti negali tiesiog dėl rankų – kyla alergija“, – perspėja pynėja.
Tik iš lietuviškų vytelių pinanti tautodailininkė išgyveno visokių etapų. Prieš trisdešimt ir daugiau metų darbo buvo daug ir kur padėti gaminius, nereikėjo sukti galvos. Prasidėjus Atgimimui rankų darbo gaminiai buvo labai populiarūs, juos žmonės pirko dovanoms, kaip lauktuves veždavo į užsienį. Vėliau vienetinius lietuviškus pintinukus kiek užgožė pigūs užsienietiški, o dabar, kai žmonės pasisotino menkaverte užsienine produkcija, vėl ima žvalgytis vienetinių rankų darbo gaminių. Juolab kad dviejų visiškai vienodų, sako D. Ulienė, ir norėdama nupinti negalėtų. Kasmet į sostinės Kaziuko mugę važiuojanti D. Ulienė pasakoja, jog pirkėjų antplūdžio nebėra, bet kad dirbinius tektų vežtis namo – taip pat nebūna.