Spalio 29-ąją, prieš pat Vėlines, Ramygalos kultūros centre surengta konferencija „Virmantas Velikonis – žmogus, pralenkęs laiką“. Prisiminimais apie ilgametį Ramygalos kolūkio vadovą, Seimo, Panevėžio rajono tarybos narį, garbės pilietį, „Agronomų seklyčios“ vadovą, kultūros puoselėtoją, didžiulės erudicijos žmogų Virmantą Velikonį dalijosi artimai jį pažinojusieji bendražygiai ir jo šeimos nariai. Įamžintas V Velikonio gyvenimo akimirkas susirinkusieji stebėjo 1990 metais sukurto filmo „Ramygala laiko tėkmėje“ fragmentuose, Velikonių šeimos nuotraukose. Spalio 15-ąją V.Velikoniui būtų sukakę aštuoniasdešimt.
Apie aktyvų gyvenimą – iš svečių knygos
„Jei yra kitas gyvenimas, Tėtušis dabar kartu su mumis, džiaugiasi šia konferencija ir gerai čia jaučiasi, – vydamas šalin prisiminimų apie tėvą keliamą graudulį šyptelėjo Virmantas Velikonis jaunesnysis. – Štai vicemeras sako visą gyvenimą buvęs jo pavaldiniu, aš visą gyvenimą jo sūnus. Patikėkite – ne ką lengviau.“ V.Velikonis pasakojo ruošdamasis konferencijai ilgai svarstęs apie renginio pavadinimą ir bandęs suprasti, kuo tėvas buvo pralenkęs laiką. „Gyveno juk savo laiku, dirbo tai, ką tuo metu galėjo. Ir vis dėlto radau: bendruomenės kaimuose pradėjo kurtis neseniai, dar betesikuria dabar, o Velikonis tai darė jau kolūkio laikais – Ramygaloje kūrė bendruomenę“, – sakė V.Velikonis. Apie tai liudija ir ramygaliečių prisimenama ilgamečio kolūkio pirmininko nuostata, kad gyvenimą kaime pagerinti gali tik statybos, dar kartą statybos ir inteligentijos pritraukimas. Apie tai pasakojo ir rajono vicemeras Antanas Pocius, tuomet jaunas statybos inžinierius, atėjęs dirbti į Ramygalos kolūkį. Nors, kaip prisimena, stengėsi dirbti ir kuo mažiau pirmininkui po kojomis maišytis, po metų pasikvietęs V.Velikonis išsakė pastabą, jog esantis nepatenkintas specialisto darbu. „Nedalyvauji meno saviveikloje“, – nustėrusiam inžinieriui sakęs pirmininkas. „Teko dalyvauti – vaidinau spektaklyje, – prisimena A.Pocius. – Nors nebuvau nei labai geras specialistas, nei itin gabus aktorius, po kiek laiko mane pasikvietė pirmininkas ir pasakė, kad Aukštadvaryje baigiami statyti keturi namai. „Nuvažiuok, apžiūrėk ir išsirink“, – pasakė jis man. Pasak A.Pociaus, V.Velikonis niekaip negalėdavo suprasti, kaip žmogus gali nesidomėti visuomeniniu gyvenimu, nedalyvauti saviveikloje, neskaityti laikraščių ir knygų. V.Velikonio šeimos nariai atnešė didžiulę drožinėtą Ramygalos kolūkio svečių knygą. Joje – gausybė aktorių, rašytojų, režisierių, aukštų to meto visuomenės veikėjų įrašai, liudijantys apie Ramygalos krašte puoselėjamą kultūrą, aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Didžioji stiprybė glūdėjo šeimoje
Visi, kam teko dirbti ir bendrauti su V.Velikoniu, prisimena jį kaip labai apsiskaičiusį žmogų, gerai supratusį paprastų žmonių poreikius, puikų oratorių, sakydavusį citatomis, eilėmis pagražintas kalbas. „Net didžiausias to meto bosas Petras Griškevičius pripažindavo, kad po Velikonio lipti į tribūną beviltiška, nes nebėra ko pasakyti, – prisimena buvęs ilgametis Seimo narys, V. Velikonio bendražygis Česlovas Juršėnas. – Virmantas buvo labai pastabus, mėgęs gilintis žmogus. Kai Seime dirbome valdžioje, jis buvo ir atrama, ir patarėjas, ir idėjas skleidęs žmogus, opozicijoje – labai taiklus kritikas. Mokėjo ir pasišaipyti iš oponentų, bet visada taikliai ir niekada nieko neįžeisdamas.“ Č. Juršėnas sako, kad didžioji V. Velikonio stiprybė glūdėjo darnioje šeimoje, jis visada turėjo žmonos Gražinos, vaikų Žanetos ir Virmanto supratimą ir palaikymą – artimieji šeimos tėvą palaikė ir jo šlovės, ir sunkumų metais.
Seimo narys Domas Petrulis, su V.Velikoniu bendravęs paskutinius kelerius jo gyvenimo metus, vieną pamoką iš jo sako spėjęs išmokti. „Labai norėjau žinoti, kaip jam pavyko politikoje iškilti, sužibėti ir ilgai šviesti, – sakė D.Petrulis. – Virmantas Velikonis atsakė, kad viskas labai paprasta: nuoširdumas, paprastumas ir meilė žmonėms. Dabar manau, kai buvo ne regioninio, bet nacionalinio lygio politikas. Iki tokio žmogaus tik augti, augti ir vargu ar kada pavyks užaugti.“ D.Petruliui teko pajusti ir stiprų V.Velikonio humoro jausmą. Kai politikos naujokas paklausė, ką patyręs kolega manantis apie šiandienos politiką, jis atsakęs, kad tai kaip stringai – pažiūrėti gražu, bet turinio nėra.
Su Tėtušiu siejo glaudus ryšys
Švelniai stiprų ryšį su Tėtušiu jautusi jo dukra Žaneta Dangveckienė, vienintelė Panevėžio rajone knygyno šeimininkė, pasakoja dabar ilgesį malšinanti mintimis, jog suspėjo tėvui pasakyti, koks jis svarbus ir mylimas. „Kai šiandien girdėjau kalbant apie tai, kad Tėtušis buvo kairiųjų pažiūrų, kairiosios minties atstovas, prisiminiau epizodą iš vaikystės. Buvau labai nevalgus vaikas, tad tėtis mamai nematant man padėdavo suvalgyti sriubą. Sakydavo, jo ir Leninas sriubytę valgydavo, – prisiminusi šypsojosi Ž.Dangveckienė. – Paskutiniais jo gyvenimo metais tekdavo išgirsti tarytum apgailestavimų, kad jis nespėjo gyvenime susikrauti turtų, lyg prieš mus, vaikus, teisindavosi, nors širdimi jutau, kad jam tai nebuvo svarbu. Juk tik vienu esame šiame gyvenime turtingi – kitiems dovanotu gerumu.“