Gegužės 23 d. Ramygalos kultūros centras šurmuliavo garbia, triukšminga ir didele švente – kapela „Senoliai“ šventė savo veiklos 10-metį.
Kapela, vadovaujama Gintautės Lauciutės – Bakanavičienės, susikūrė 2005 m., kurios sudėtyje tuo metu dar tebuvo į 5-6 nariai. Visi savamoksliai, visiškai nepažįstantys natų ir viską grojantys tik iš klausos. Tikrąja kapelos muzikinio kelio pradžia galima laikyti 1985-uosius metus, kai ramygalietis Zigmas Šašys įkūrė šeimyninę, niekam nepriklausančią kapelą. Pats muzikantų branduolys, kuris buvo tuomet, išlikęs ir iki šių dienų. Aišku, galima sakyti 10-asis jubiliejus, bet nuo pirmųjų žingsnių, jau net 30-asis jubiliejus.
Nuo 2005 m. kapela oficialiai priklauso kultūros centrui, kuriam tuo metu vadovavo direktorė Inga Pečeliūnienė. Vadovę dirbti, tikrąja to žodžio prasme, „už rankos atvedė“, tuo metu buvusi kurso kuratorė, bet kultūros centre vokaliniam kolektyvui vadovavusi, ramygalietė Edita Sargautytė. Iš tikrųjų, pradžia nebuvo labai lengva, nes jaunai mergaičiukei reikėjo stoti prieš susiformavusiais charakteriais, gyvenimiškos patirties turinčius, subrendusius žmones ir imtis jiems vadovauti. Pirmiausia reikėjo užsitarnauti pagarbą ir tapti lyderiu, autoritetu, nurodančiu veiklos pobūdį bei įtikinančiu ko, kada, kaip ir kam reikės. Nors, kaip sako „nėra namų be dūmų“, bet galima sakyti, augome ir brendome visi kartu – mokydamiesi vieni iš kitų, priimdami vieni kitus, pratindamiesi vieni prie kitų, bendraudami ir bendradarbiaudami visame kame, skaudžius ir smagius išgyvenimus dalindamiesi vieni su kitais. Pirmąsis koncertas ir, tuo pačiu išbandymas, buvo iškart po 3 mėn. darbo ir bendravimo su nauju kolektyvu, Raguvoje vykusi „Kapelmaušio 2005“ atranka. Nuo to laiko šios varžytuvės tapo kasmetiniu mūsų renginiu, kuriame turėjome bet kokiais būdais sudalyvauti. O tapdavome tuo, kuo buvome prašomi ir dalyvavome visur, kur tik kvietė – romansų vakaruose, mugėse, varžytuvėse, bendruomenių šventėse, bažnytinių atlaidų kermošuose, užgavėnių vaikštynėse, Lietuvos dienų minėjimuose, miesto šventėse, užsieniečių priėmimuose, tradicinėse šventėse, vykome į kitus miestus ir rajonus, netgi esame puolę traukinuką „Siauruką“ arba demonstravę madas iš laikraščių ir šiukšlių maišų. Visiškas entuziazmo užtasas.
Kaip ir kiekvienas kolektyvas, turime ir linksmų ir liūdnų prisiminimų. Smagu buvo, kai išmoningi vienos šventės organizatoriai padovanojo prizą – pilną maiša, svogunu, morkų ir bulvių, arba padauginęs „linksminukės“ muzikantas, ėmė bendrauti su skulptūra, bet visa tai juk smulkmenos ir perliukai iš kurių susideda didelė gyvenimo dalis. Liūdniausia įvykis, kad prieš metus netekome ilgamečio bugnininko Juliaus Kisielio, bet, aišku, džiaugiamės nauja pradžia – į mūsų gretas įsiliejo ir bugno valdymą perėmė jauniausia narė Lukrecija Šašytė. Jau keletą metų pavadinimas „Senoliai“ ir kolektyvo sudėtis glumindavo ir prajuokindavo žiūrovus, nes į kolektyvą įsiliejo visų kartų nariai – nuo vaikų iki senjorų, net trys kartos, bet, galbūt todėl ir buvome mylimi ir įsimenami. Nekonkuravome su profesionaliomis kapelomis, bet džiaugėmės jei galėjome pasirodyti kartu, tiesiog muzikavome savo malonumui ir, jei dar tuo galėjome reprezentuoti kultūros centrą ar suteikti žiūrovams smagių emocijų, tuo džiaugiamės ir mes bei buvome dėkingi. Geriausia ir save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.
Ir štai 10-metis... Greit prabėgo tie metai... Jie ilgi, bet iš tikrųjų tokie trumpi...
Nuo pat ryto širdis virpino jaudulys ir baigiamieji pasiruošimo akordai. 13 val. į kultūros centro kolektyvo nuostabiai papuoštą salę, su gėlėmis suplūdo žiūrovai. Visas renginio apipavidalinimas pačiai kapelai buvo staigmena, nieko nežinojome iki pat išėjimo į sceną. Atsidengia uždanga, trenkiame polką ir matome, kad mus pagerbti susirinko daug mus mylinčių, gerbiančių, palaikančių žmonių, kurie visus tuos metus buvo šalia mūsų ir mūsų atliekamos muzikos. Nuostabūs vedėjai (Irena Živilienė ir Virginijus Kazlauskas) pavertė mūsų šventę tokia jaukia ir tuo pačiu šmaikščia, kad iki šiol dalyvavusieji dėkoja. Dėkojame ir mes. Džiaugiamės, kad nepasipuikavo ir savo apsilankymu pagerbė ir nustebino Gerb. Panevėžo rajono savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Pocius, Seimo narys Domas Petrulis, seniūnas Valdas Chirv, vargonininkas Mantas Masiokas, smagu, kad susirinko centro kolektyvai, vadovai ir buvę darbuotojai, buvę kapelos nariai, Uliūnų kaimo daugiafunkciinio centro bendrakeleiviai. Po oficialiosios dalies, vyko vakaronė, kurioje linksmino „Nešpėtni bernai“ (vad. Justinas Kanaporius) iš Vadoklių ir Liūdynės kapela „Dvarkiemis“ (vad. Alvydas Maslauskas), kuriems esame dėkingi už smagias akimirkas, linksmą muziką ir kojų kilnojimąsi. Negalime nesidžiaugti tuo, kad buvome apipilti ne tik gėlių žiedais, bet ir gražiausiais, šilčiausiais padėkos ir pagyrimo žodžiais, linkėjimasi ir prisiminimais to, ko mes patys galbūt jau nebeprisimename. Valandos koncertas neprailgo, nes tuo metu galėjome mėgautis vieni kitų dėmesiu, šiluma ir, svarbiausia, tarp mūsų buvo muzika, vienijusi, vienijanti ir vienysianti visus ir visada. Koncerto pabaigoje, nuskambėjo vadovės sukurta linksma ir smagi dažnutė apie kapelos gyvenimą nustebino visus, publika plojo atsistojusi ir skambėjo prašymai pakartoti. Nieko daugiau muzikantams nereikia, tik to, kad gali atiduoti save kitiems, tada supranti, kad darbas ne veltui
Nuoširdžiai noriu padėkoti kapelos nariams, kurie visus tuos metus buvo kantrūs, stopūs ir trokštantys visko, ką galima paimti iš muzikos ir gyvenimo. Džiaugiuosi jumis visais kartu ir kiekvienu atskirai, todėl, kad visi esame įvairiapusiški, skirtingi, su savo gyvenimo būdais ir charakteriu. Mes mokėmės vieni iš kitų ir žinau, kad ir kas bebuvo tame 10 metų kelyje, mes buvome vieningi.
Kitą didžiulį ačiū kapelos vardu noriu pasakyti Ramygalos kultūros centro direktorei Loretai Kubiliūnienei, kuri teikdama padėkas turėjo kiekvienam iš mūsų daugybę šiltų žodžių ir visam vadovų kolektyvui, kurie turėjo didžiulį vargą, kad padarytų tokią gražią šventę. Jus visada buvote palaikytojai, pastūmėtojai, guodėjai, pagalbininkai, šalia mūsų ir kartu su mumis. Ačiū jums visiems už tai, kad buvome, esame ir, tikiuosi, dar būsime kartu.
„...Ech senoliai esam mes,
Netokie jau špėtni,
Grojom, linksminom visus
Ir nebuvom pėsti...“
(ištrauka iš dažnutės – priedainis)