Ramygalos parapija
Istorinuose šaltiniuose Ramygala minima jau XIII a. Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1501 m. pavedė Vilniaus vyskupui prižiūrėti ir Ramygalos parapiją. Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno tyrinėjimuose rašoma, kad Ramygalos pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431 ir 1500 m. tiksli data nežinoma, bet žinoma, kad 1500 m. jau yra minimas Ramygalos bažnyčios altarista (kunigas). Žinoma, kad jau XV a. pabaigoje Ramygalos parapija buvo viena iš didžiausių Aukštaitijoje. Apie tai liudija 1503 m. kunigaikščio Aleksandro donacijos (dovanojimo) aktas, kuriuo Ramygalos klebonui pavedė rūpintis už 28 km. atstumu nuo Ramygalos, Nevėžio upės krante pastatyti koplyčią su filijos teisėmis vietos gyventojams ir užtikrinti jų religinį patarnavimą. Tai buvo Panevėžio miesto įkūrimas.
1669 m. Vilniuje vyko diacezinis sinodas, sušauktas vyskupo Aleksandro I Sapiegos. Jame buvo išvardintos Vilniaus vyskupijai priklausančios parapijos, jos suskirstytos į 26 dekanatus, Ramygalos parapija priklausė Ukmergės (Vilkmergės) dekanatui. 1847 m. Ukmergės dekanatas padalintas į du: Ukmergės ir Panevėžio, pastarajam priskirta Ramygalos parapija. Dalijant Vilniaus vyskupiją 7 dekanatai buvo priskirti Žemaičių vyskupijai. Žemaičių vyskupija buvo pati didžiausia carinės Rusijos teritorijoje. Vietomis Ramygalos parapijos ribos siekė 12 myliu. Kuriantis naujoms parapijoms: Panevėžiui, Kėdainiams, Upytei parapijos riba mažėjo. Tik 1926 m. visų parapijų ribos buvo galutiniai suformuotos.
Ramygalos parapijai priklausė Daukšinės, Gudeliukų, Naujadvario, Aukštadvario, Bistrampolio, Jotainių, Belazaravo, Barklainių, Kuršių, Džiugailių, Mikališkio, Sokelių, Lingelio dvarai.
1922 m. parapijos lankymo knygoje suskaičiuota – 4 877 parapijiečiai, 1932 m. – 6 488 parapijiečiai. Ne visi gyvenantys Ramygaloje buvo katalikai, ne maža gyventojų dalis buvo žydai. Kitų tikėjimų tik pavieniai žmonės. 1922 m. žydų bendruomenę sudarė 351 asmenys - Ramygaloje buvo dvi sinagogos. 1941 m. žydų bendruomenė sunaikinta nacių.
- Ankst
- Sekantis >>