Kai saulė susikamšo visus spindulius, kai medžiai atidavę visus savo vaisius atsistoja visiškai nuogi prieš dvasinį veidrodį, ateina rimtis ir įsiklausymas į būties trapumą, į žmogaus laikinumą... Niekas negali išvengti mirties, bet dideliais laimėjimais žmonės pasistato paminklą, kuris stovės tol, kol neatšals saulė.
Penktadienio vakarą, kai už lango krapnojo lietus, Ramygalos seniūnijos dailės galerijoje dainą ir poeziją mėgstantys ramygaliečiai rado jaukų užutekį savo sieloms. Susėdome į ratą, nes viskas sukasi ratu: ir laikrodžio rodyklės, ir metų laikai, ir gyvenimai. Žmoguje rusena daug prisiminimų, o šito rato vidury ruseno atminimo švieselės žmonėms, dalelę širdies palikusiems kūrybos vaisiuose, kuriais mes maitiname savo dvasią. Didieji mūsų poetai, rašytojai, kompozitoriai ir atlikėjai atėjo iš anapus per žodžius ir per muziką. Skambėjo S. Povilaičio, V. Kernagio, S. Mykolaičio, A. Lukoševičiaus-Obuolio dainos. Buvo skaitomos E. Mezginaitės, J. Marcinkevičiaus, S. Neries eilės, G. Dauguvietytės mintys.
Dėkojame visiems dalyviams ir žiūrovams už tai, kad buvome kartu, skaitėme, dainavome, prisiminėme tuos, kurie mylėjo gyvenimą, muziką, žodį. Dėkojame jaunimui už lyrinius intarpus, suteikusius renginiui išskirtinumą. Dėkojame seniūnui už glėbį rožių. Kiek daug žmonėse šviesos ir gerumo ir kai jis išsiskleidžia, net ir niūriausią vakarą apgaubia jauki šviesa.