Jaunuolių dienos centras, esantis Panevėžyje – tai biudžetinė socialinės paskirties įstaiga sutrikusio intelekto žmonėms nuo 18 metų iki 40 metų, teikianti dienos socialinės globos, neformalaus švietimo ir bendrąsias socialines paslaugas.

Jau keletą metų jaunuolių dienos centras artimai bendrauja su Ramygala. Ne tik su socialinių paslaugų centru, bet ypač su Ramygalos kultūros centru. Dažnai vyksta kolektyvų mainai, kai dienos centro muzikos hobi grupė „Mes“ vyksta koncertuoti į Ramygala, o kultūros centro kolektyvai vyksta paįvairinti renginių, kurie vyksta įstaigoje, į kurią kasdien atvyksta 50 įvairią (protinę, fizinę arba kompleksinę) negalią turinčių jaunuolių. 

Minint sausio 13-ąją (Laisvės Gynėjų dieną) jaunuolių dienos centre vyko renginys „Geltona, žalia, raudona – tai Lietuva“. Šį renginį papuošė Ramygalos kultūros centro sesučių dueto, Airelijos ir Ramintos Marozaičių, atliekamos dainos (vad. Gintautė Bakanavičienė). Pradžioje truputį buvo jaučiama baimė, nes visgi atsistoti ir dainuoti žmonėms su negalia, truputį kitaip atrodantiems, kitaip besielgiantiems, kitaip besijaučiantiems, turintiems kitokias, dažnai mažesnes galimybes, pirmą kartą gali būti sunku, nepaprasta ir netgi baisu. Džiugu, kad baimė nepasitvirtino, nes šios sesės sugeba pritapti visur ir prie visokių žmonių. Valandos renginys, tradiciškai organizuojamas socialinės darbuotojos padėjėjos Ligitos Ananikovos, kurį paįvairino centro jaunuolių skiriamos eilės Lietuvai, mini konkursas prisimenant kraupius 1991-ųjų metų įvykius, kuriame dainas atliko niekada koncertuose neišskiriamos sesutės Marozaitės, neprailgo, bet stebino nuoširdumu ir paprastumu. Tai buvo tiesiog lyg gražus pasibuvimas su draugais ir Lietuva. Galingiausia renginio dalimi tapo pabaiga, kai Airelija ir Raminta centro jaunuolius pakvietė prisijungti padainuoti dainą „Vėliava“. Gražu buvo žiūrėti ir klausytis, kaip centre sklido žodžiai: 

Geltona spalva - tai saulė.
Žalia - tai laukų spalva.
Raudona - tai mūsų kraujas. 
Kartu jos – tai Lietuva. 

Smagiausia buvo stebėti, kai atlikus paskutinę dainą sesutes užplūdo gerbėjai prašantys autografų, po kurių sekė fotosesija ir pabendravimas. Tai dar viena užsimezgusi graži kolektyvų draugystė. 

Džiugu, kad ir kokie mes bebūtume - visi esame Lietuvos vaikai; turime ar neturime negalią – su daina ir muzika visi mes vienodi ir stiprūs; o draugiškumas, nuoširdumas ir paprastumas padaro mus tik dar labiau gražiais, reikšmingais, lygiateisiais ir svarbiais.

Ačiū Panevėžio jaunuolių dienos centrui už galimybę būti draugais.