Idėja – iššūkis pačiam sau
Ramygalos kultūrinį gyvenimą praturtino svarus įvykis – visuomenei pristatyta vargonininko Manto Masioko knyga „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai ir vargonininkai“ . Istorinės žinios, senųjų ramygaliečių atsiminimai, nuotraukos sugulė į pirmą tokio pobūdžio knygą Lietuvoje.
"Vargonų gausmas bažnyčioje liudija Dievo buvimą“, – sako M. Masiokas, priėmęs savo paties iššūkį į dienos šviesą išleisti leidinį Ramygalos bažnyčios vargonus ir jais grojusius vargonininkus. Autorius pasakoja, kad knygelė atsirado tarsi iš „garstyčios grūdo“ – mažos minties, kilusios su Ramygalos bažnyčios Sumos choru sugrįžus iš vienos išvykos į Anykščių bažnyčios Šv. Mato atlaidus ir bažnyčios pastatymo šimtmečio jubiliejaus minėjimą. „Pamaniau, kad būtų įdomu turėti bent mažą lankstinuką apie Ramygalos vargonus ir mano pirmtakus vargonininkus, – apie keleriopai išsipildžiusią idėją pasakojo M. Masiokas. – Ėmiausi šio darbo tikrai nemanydamas, kad jis pareikalaus tiek daug laiko ir kruopštumo. Todėl nuoširdžiausiai už palaikymą ir kantrybę dėkoju savo žmonai Jolantai. Turėti namuose vyrą, kurio išties nėra, nes jis nuolat rašo prie kompiuterio – nelabai didelis džiaugsmas.“
Skatino nesustoti
Iš širdies išplaukiantį „Ačiū“ vargonininkas taria jo paties suburto ir vadovaujamo Ramygalos Šv. Jono krikštytojo Sumos choro choristams, skatinusiems rankų nenuleisti sunkiausiais momentais, kai jau rodės, kad nepasiklysti tarp informacijos gausos nebeįmanoma. Ne kartą teko atlaikyti ir skeptikų priešpriešą: esą yra išleistas Lietuvos vargonų katalogas, tad kam reikia dar vieno? „Tikrai nieko nebūčiau nuveikęs be Ramygalos gimanzijos mokytojų Irenos Zubauskienės ir Sigutės Peleckaitės pagalbos, jos kruopščiai talkino ir pateikė labai daug vertingų žinių“, – pasakojo M. Masiokas. Už taiklias, vertingas, kai kada – ir griežtas – pastabas autorius dėkoja redaktorei Lionei Lapinskienei. „Ačiū visiems, teikusiems žinias ir moralinį palaikymą, – dėkojo knygos autorius. – Į išsamų mokslinį ar istorinį veikalą ši knyga nepretenduoja, tai tik trumpos, dar gyvų liudininkų prisiminimais papildytos biografijos apie žmones, kurie savo gyvenimą paaukojo muzikai ir Dievui šlovinti. Juk vargonininko darbas – tai ne tik muziko profesija, bet ir kilnus pašaukimas tarnauti Dievui, bažnyčiai ir artimui.“
Panašu, kad ši knygelė nebus vienintelis M. Masioko plunksnos darbas. Juk vargu ar pavyks atsispirti prašymams ir siūlymams nesustoti, rinkti medžiagą apie Panevėžio vyskupijos, o vėliau – gal net visos Lietuvos vargonus ir vargonininkus. „Labai reikėtų knygos apie vyskupijos vargonininkus“, – pristatyme prasitarė garbės kanauninkas, Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Edmundas Rinkevičius, tuo pačiu pasidžiaugęs, kad Dievo valia jam lėmė dirbti su labai gerais vargonininkais: Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vargonavo Alfonsas Valentas, Biržuose – Bronius Strazdas, Ramygaloje – Mantas Masiokas.
Knygos autorių sveikinęs Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis džiaugėsi, kad tokie įvykiai, kokiu šiandien džiaugiasi Ramygala, įrodo, jog kalbos apie nykstantį ir prasigėrusį kaimą yra neteisingos, jog čia vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kyla naujos iniciatyvos, visuomenei dovanojančios iki tol negirdėtus darbus.
„Ramygaliečiai Karsakiškiui turi dėkoti du kartus: pirmą kartą – už kunigą Genį, kuris iš Karsakiškio atvažiavęs dirbti į Ramygalą čia baigė statyti bažnyčią, antrą kartą – už vargoninką Mantą. Kai prieš pusantrų metų jį išlydėjome, verkė visa bažnyčia“, – kalbėjo į knygos pristatymą atvažiavę Karsakiškio bendruomenės atstovai.
Į knygą sugulė istorija
M. Masioko knygoje „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai ir vargonininkai“ rašoma, kad pirmasis muzikos instrumentas Ramygalos bažnyčioje minimas 1673 metų inventoriaus knygoje. Tai buvo pozityvas, klavišinis instrumentas, vargonų pirmtakas. 1732 metais čia jau stovėjo 6 balsų vargonai, o 1737 metais – pozityvas, kurį reikėjo dumti viena koja. Deja, šis pozityvas, kokių Lietuvoje buvo tik du, sudegė per 18 amžiaus viduryje bažnyčioje kilusį gaisrą. 1781 metais Ramygaloje pastatyta nauja bažnyčia, po kelerių metų čia pastatytas ir naujai sutaisytas pozityvas.
1897 –1907 metais Ramygaloje pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, į ją perkelti vargonai iš senosios bažnyčios. 1920 –1924 metais Ramygalos bažnyčioje kunigavo Antanas Kiznis, kurio rūpesčiu buvo pastatyti nauji vargonai – tie patys, kuriais dabar per Mišias groja M. Masiokas. Meistras iš Panevėžio Martynas Masalskis pastatė 17 registrų vargonus. Ant vargonų yra išlikęs labai svarbus įrašas: „Ramygalos bažnyčios vargonai turi 16 balsų; juos dirbo Martynas Masalskis iš Panevėžio;1923 metais buvo užbaigti ir priėmė Vincentas Nacevičius iš Kauno atvykęs. Vargonai kainavo dešims tūkstančių litų; šešis tūkstančius litų paaukojo Želnis Stanislovas iš Rymaisų kaimo, o likusius sudėjo ramygaliečiai. Vargonai padirbti klebonaujant kunigui Antanui Kizniui.“ Ramygalos vargonai nuo jų pastatymo remontuoti tik vieną kartą – 1986–1987 metais tą darbą savo dirbtuvėse Panevėžyje atliko Antanas Šauklys. M. Masiokas pastebi, kad iki tol dirbę vargonininkai vargonus intonavo patys, tad tokie neprofesionalų darbai padarė daugiau žalos, nei naudos. Klebonas E. Rinkevičius pasirūpino, kad vargonus suderintų meistras iš Vilniaus Laimis Pikutis. Bažnyčios vargonai antram gyvenimui atgimė Ramygalą paskelbus 2010-ųjų Lietuvos kultūros sostine. Bažnyčioje vyko sakralinės muzikos koncertai, vargonais grojo žymiausi Lietuvos vargonininkai.
Ramygalos vargonai atgimė
M. Masiokas apgaileistauja, jog apie pačius seniausius Ramygalos vargonininkus nebėra išlikę tikrų žinių, nėra jų atvaizdų. Seniausia užfiksuota vargonininko pavardė aptinkama 1844 metais – tai vargonininkas Petras Gedeika. Daugiau žinių turima apie Bronislovą Liesį, Ramygaloje vargioninkavusį nuo 1903 metais. Jis subūrė stiprų parapijos chorą, statė lietuviškus vaidinimus, pats juos režisavo ir vaidino. 1905 metais šis vargonininkas nuo Ramygalos parapijos išrinktas delegatu į Seimą. 1914-aisiais, kai B. Liesis perėjo dirbti į Ramygalos progimnaziją mokytoju, vargoninku pradėjo dirbti Mečislovas Stasiūnas. 1923-aisiais, kai buvo pastatyti dabartiniai vargonai, vargonininku dirbo Juozapas Brinka. Romualdas Dovydaitis–Dovydėnas garsjo ne tik kaip geras vargonininkas, bet ir kaip griežtas progimnazijos mokytojas, kamerinių ir pučiamųjų orkestrų vadovas, buvo subūręs stiprų bažnyčios chorą. Vyresniųjų ramygaliečių atsiminimuose – apie vargoninkus Klemensą Tamoliūną, Kazimierą Nemanį, Juozą Dugną, Juozą Žilinską, Antaną Šauklį, Benjaminą Čybą. Nuo 2008 metų rugsėjo vargonininko pareigas Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje eina Mantas Masiokas. Jis subūrė du chorus – Sumos ir merginų, atnaujino giesmių repertuarą. Kai Ramygala tapo 2010-ųjų Lietuvos kultūros sostine, vargonininkas aktyviai įsijungė į projektą.Ramygalos bažnčioje jis surengė sakralinės muzikos koncertų ciklą „Šv. Jono aidai“, birželio mėnesį suorganizavo pirmąją Panevėžio–Krekenavos dekanato bažnyčių chorų šventę, o prasidėjus 2011-iesiems padovanojo Ramygalai knygą apie miesto bažnyčios vargonus ir vargonininkus.
Birutės Kronienės nuotraukos