- Didysis Ketvirtadienis - paskutinė Gavėnios diena.
Paskutinės Vakarienės Mišiomis prasideda Velykų tridienis.
Paskutinės vakarienės mišios - 19 val.
- Didysis Penktadienis.
Prisimename Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus. Šią dieną Šv. Mišios neaukojamos, bet vakare laikomos Kristaus kančios pamaldos. Kančios pamaldos 19 val.
- Didysis Šeštadienis.
Visą šią dieną Bažnyčia budi prie simbolinio Kristaus kapo,apmąstydama jo kančią ir mirtį. Šv. Mišios neaukojamos ir sakramentai neteikiami, išskyrus Atgailos. Velyknakčio vigilija: prasidės 18 val. – šventinsime ugnį ir vandenį.
- Sekmadienis Velykos.
Prisikėlimo mišios – Rezuresija – 8 val. Kitos mišios 11.30 val.
Gavėnia - Velykų ciklo laikas, skirtas atgailai ir pasiruošimui Velykų šventėms. Trunka 40 dienų. Prasideda Pelenų diena irbaigiasi Didžiuoju Šeštadieniu.
Velykos - kilnojama šventė. Velykų datai nustatyti būtinos trys sąlygos:
1. laikas po pavasario lygiadienio;
2. mėnulio fazė - pilnatis;
3. sekmadienis.
Didžioji savaitė prasideda Verbų sekmadieniu. Žmonės klojo Jam po kojų palmių šakas ir šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, – Izraelio karaliui“ (Jn 12,13). Žodis „osana“ hebrajų kalba reiškia „ak, gelbėk!“. Vėliau šį šūksnį perėmė krikščionys ir taip išreiškia šlovinantį džiaugsmą. Taigi Kristus buvo pasitiktas džiaugsmingais šūksniais, o pagarba ir nusižeminimas išreikšti klojant Jam po kojomis žalias šakeles. Šis sekmadienis daugelyje krikščioniškų šalių iki šiol yra vadinamas „Palmių sekmadieniu“.
Mūsų krašte Verbų sekmadieniui imamos šventinti žaliuojančios kadagio šakelės. Kadagys – gamtos užaugintas, jam suteikta didžių gamtiškų galių Jomis smilkomi namai, tvartai, laukai. Šventinti kadagiai prisimenami įvairių grėsmių valandą.
Vilniaus krašte dažniau šventinamos puošnios rištų žolynų verbos. Jos tikrai yra džiaugsmo ir šlovinimo išraiška, nes sukurtos Jo garbei. Nuoseklus mūsų tautos papročių tyrinėtojas Juozas Kudirka primena, kad apskritai Verbų sekmadienį švęsti imta daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų. Šią šventę įteisino popiežius šv. Gelazijus I, kuris Bažnyčiai vadovavo 492 – 496 metais. Ir tik dar po kelių šimtų metų imta šventinti šakeles ir dalinti jas žmonėms.
Dar po kelių šimtų metų žmonės įprato patys atsinešti žalių šakelių į maldos namus ir jas šventinti. Toks Verbų sekmadienis, kokį Lietuvoje švenčiame ir dabar – su visais iki šiol išlikusiais papročiais, – minimas jau nuo XVI amžiaus.