Vaiko priežiūros atostogose praleista:
• 0,5 metų.
• arba 6 mėnesiai.
• arba 184 dienos.
• arba 4416 valandos.
• arba 264 960 minutės.
• arba 15 897 600 sekundės.
Aš visad žinojau, kad jei į mūsų šeimą atsibels gandrai su vaikiu dantyse, eisiu mamiaut/tėviaut… t.y. spjausiu į darbą ir sėsiu „atostogaut” (tie kas skaito šitą puslapį žino, kodėl „atostogos” kabutėse). Pirmais ar antrais metais, buvo ne tiek svarbu, tai turėjo nulemt aplinkybės. O šios susiklostė taip, kad gavau statistinį vidurkį. Darbe visas savo šmutkes susirinkau ir išvariau „atostogaut” kai vaikiui buvo beveik pusmetis gyvenimo kelio nueita.
Ką sužinojau ir ko išmokau?
1. Supratau, kad gyvenimas iki mažių ir po jų, du skirtingi pasauliai. Jei galvojat apie šeimos pagausėjimą ir tikitės, kad viskas po to liks panašiai, tai galit galvot iš naujo. Viename pokalbyje vos netarstelėjau „aname gyvenime”, turėdamas omeny dienas iki atsirandant vaikiui.
2. Sužinojau, kad laikas „atostogose” yra greitas, bet kartu ir lėtas. O gal tiksliau, lėtas, bet kartu greitas. Dienos suvienodėja, įsisuka rutina. Daugmaž žinai kada kelsies, kada valgysi, taip pat supranti, jog visą dieną apšokinėsi jaunąjį pavardės paveldėtoją. Dėl tokio vienodumo pusmetis susilieja į vieną momentą ir atrodo, kad viskas įvyko greitai ir iškart. Tokiam laikui švedai ar vokiečiai turėtų turėt kokį pavadinimą… Gal kas žinot?
3. Suvokiau, kad vaiko priežiūros „atostogos” kažkuo panašios į vienuolių mokymus. Ne, ne tuos iš Šaolino, kur daro visokius triukus, o tuos, kurie nuolankiai dirba atsidavę savo tikėjimui. Kartais pagaudavau veidrodyje savo paklaikusį žvilgsnį n-tą kartą beplaunant vaikio užpakalį. Susivokdavau, kad dar nepasiekiau reikiamo nušvitimo lygmens, tad manęs dar laukia visi kiti sauskelnių keitimai bei juose randamos likimo dovanos.
4. Grįžtant prie nekvapnių reikalų… Supratau, kad nuo šiol mano pasibjaurėjimo kartelė yra žymiai aukščiau,.. o švaros nusileido iki žymos – „ai sueis”.
5. Susivokiau, jog jei kažko reikia mažiams, tai labai gerai motyvuojantis spyris į apatinę nugaros dalį, dėl savęs nepajudinčiau nei piršto laukdamas tinkamos pilnaties ir žvaigždžių išsidėstymo, o dėl jų… Dėl jų atsistoju ir varau.
6. Svarbiausia, kad Mylimiausioji galėtų atsiremt į mane, o pats, sunkesnę dieną, rasčiau paguodą ir paramą josios žvilgsnyje,.. ir kad abiejų juodosios dienos niekad nesutaptų. Labai džiaugiuos šalia turėdamas nuostabią moterį, kuria pasitikiu, kurią myliu ir kuriai teko perskaityti beveik visus papathingsus dar iki jiems pasirodant Facebooke. Skaitė net ir tuos, kurie nepasirodė… Stebuklas, o ne moteris.
Vis dar nežinau ko prideda į tuos mažus padarus prieš jiems atsivartant į mūsų gyvenimus. Kodėl taip susuka protą ir verčia keistai šypsotis kai anie sako „tetetetete…”. Kas taip prajuokina kai vaikius bando balbatuodamas tau paaiškinti kodėl šiandien nevalgys jokio maisto, kurį paruošei.
Suprantu, mūsų pamokos tik prasidėjo ir dar daug daug dalykų teks sužinot apie save, vaikius, gyvybę, visatą ir visą kitą*.
* visą kitą – darželiai, mokykla, ligos ir t.t. ir panašiai.