Žyma: papathings

Auklėtoja kelis kartus pabrėžė, kad ryt vaikius reikia padoriau aprengt į ekskursiją. PADORIAU. Pasimečiau truputį, nejau niekas man nesakė ir aš kelis metus nepadoriai aprengęs vaikius į darželį tempiau? Kokia gėda! Pasimetęs, nes nežinau jau kaip ir berengt mažius.

Kalbam su auklėtoja apie vaikio savarankiškumą. Pagiria, esą grupėj pats viską daro. – Matau, kad sūnaus neskubinat, pačiam leidžiat apsirengt. Nuzvelgiu mažių, nu jo, belenkaip kai ką užsimaukšlinęs. Problema tik ta, kad šįryt savarankiškumo buvo nulis. Rengiau aš.

Klaidžiojam po kapinės su vaikiais. Jiem įdomiau vaikščiot aplink nepažįstamų kapus, nei bendrauti su pažįstamais gyvaisiais. – Kas čia numiro? – Ona… Petras,.. – skaitau atnkapius. – Kur tavo kapas? – Čia jau, mažiai, jūsų problema, nes man nesvarbu, – lai kakinas.

Sako vaikiams reikia ribų. Reikia tai reikia, bet kodėl anys it išprotėję daužos į tas ribas? Kaip suprantu, tai truks dar dvim metų. Po tiek laiko trankymosi ne kažkas sveiko belieka.

Po kelionių savaitgalio mažius labai skubėjo į namus, kad galų gale, savo sienose galėtų pabūti piktas, irzlus ir verksmingas. Reikia gi tą geruolio įvaizdžio nuovargį kažkur paleisti.

Tie tėvai, t.y. tie seneliai. Atrodė, kad tai aš pasmerktas tapt savo gimdytoju, bet netikėtai Močiulė rimtu veidu pranešė, kad gimtadienio proga nori laptopo. Ta prasme? Aš, aišku, zyziau būdamas paaugliu apie kompą, bet kad po trim metu mama taptų manim nesitikėjau.

Prasideda pirštinių medžioklės. Grįžo mažė be vienos. Kitą rytą slankioju po darželio žaidimų aikštelę ir koks maniakas. Knisuos po žaislus. Pakėlinėju smėlio dėžių tentus ieškodamas pražuvėlės. Neradau savosios, tačiau radau svetimų tris. Mūsų geresnė, moka sleptis.

– Eis vaikiai prašinėt saldainių? – Ta prasme? – Na per Heloviną vaikščios ir kaulys saldumynų? – Aaaa. Tai jiems Helovinas kiekvieną dieną. Persimaino į kokį užsispyrusį asilą ir reikalauja iš mūsų šokoladukų.

Čia kažkoks slaptas trąšų biznis darželiuose. Visi suneša po moliūgą. Akys po kelių dienų sukiužta, ir štai pavasariui turi neblogą kompostą. Neeee… Čia gi žvakučių biznis prieš Vėlines. Pagaliau paaiškėjo.

Brangiausioji dukrai: – Dabar nenešiok. Kad namuose nepamestum apyrankės. Padėsiu prie darželio drabužių, kad ryt apsirengtum ir galėtum darželyje pamest. Tas derybų menas, tas apyrankės aukojimas.