Žyma: papathings

Rinkis. Ar skandinti saulę vakare jūron, pamojuot ir tamsoj grįžt su vaikiais namo, ar anksti sumigdyt mažius ir džiaugtis ilgu vasaros vakaru. Gali pasirinkti vieną, Na nebent atostogasii prie jūros ne vasarą, o žiemą. Tada gali saulę lydėti anksti ir su vaikiais.

Reikia, kad jūra oštų ir banguotų. Nes tik tada mano vaikių klykavimas, spygavimas bei rėkavimas natūraliai įsilieja į stichijos ūžesi, tampa natūraliu veik negirdimu gamtos ulmėjimu. Banguoki, jūra, baguok. Aš atostogaunu.

Mano vaikiai taupo vietą. Ne, ne žaislų sąskaitą. Anys taupo megabaitus savo atminty. Kaimynų mažių jie jau trečią dieną šaukia: „Berniuuuk! Berniukai!“, nors tiek mes, tiek mūsų svečiai žino, kad Berniuko vardas – Motiejus. Nesivargina įsimint.

Mažius: – Aš noriu maisto! Kuris tėvas nesuklus išgirdęs tokius žodžius. Pereinam visą asorti galimų patiekalų. Niekas netinka. – Tai tu nenori maisto, – tenka konstatuot. Vaikis nepatenkintas anksčiau nueina miegot. O mes suprantam, kad namie maisto nėr.

Vaikiai prie tvoros žiūri į kaimynų kiemą. Nesustodami klausinėja kaimynų: „Ką darai? Berniuk, ką veiki? Kodėl? Parodyk! Kodėl?“. Pasikviečiam vaikius ir klausiam: – Netrukdot kaimynam? – Ne. – Tikrai? Nubėgo trukdyti kaimynų klausinėdami ar netrukdo.

Toks įtarimas, kad mano mažius anam gyvenime buvo… bebru. Nes niekaip kitaip negaliu paaiškint to nesuvaldomo vaikio noro nešt, tempt, laužyti ir kraut pagalius. Sėdim paplūdimyj, o aplink auga pagalių krūva. Arba gal anam gyvenime buvo retriveriu. Kas žino?

Kodėl kai pasiskundi, kad mažiai terliai sulauki pasakymo: „vaikai būna arba laimingi, arba švarūs“. Tada aš nužiūriu jų vaikius, ir konstatuoju: „jūsų tai švarūs“. Vienžo, moku būt passive aggressive kai noriu.

Aišku, eit į didelę žaislų parduotuvę su vaikiais jau ir taip iššūkis, bet kai anys skirtingų lyčių ir pomėgių, tai išvis kankynė. Vienas prie Elzos, kitas prie dideliausių džipų. Vienas vienam parduotuvės kampe, kitas iš vis dar parduotuvėj? Kaklą paskaudo dairytis.

Dukra vaikšto aplink ir prašo: – Jėzus Jėzus… Nesuprantam ko ji nori. Iš kur tas religingumas ateistų šeimoj. Viskas paaiškėja kai užsilipa ant kojos. – Aaa! Nori Jedzie jedzia pan, – pagaliau suprantam. Vaikę kelis kartus pasupu. Dingsta išganytojo vardas. Kol kas.

Mano vaikis profesionalus poliklinikos lankytojas. Visas procedūras daro be kalbų, nes taip daktaras liepė. Vienžo, teko duot kraują mažiui matant. Pagalvojau, kad reik susiimt, nepadaryt savo vaikiui gėdos prieš seseles.