Žyma: papathings

Tas metu laikas kai pradedu žiūrinėt dovanas. Spidermenus, Hulkus, Rampunzeles, Elzas. Gal tą, gal aną, gal Lego. Ir truputį pristabdau save, nes neduok die per likusias savaites išlįs koks netikėtas super herojus ir reiks vėl ieškot. Taip gimsta kalėdinė karštinė.

Nekenčiu vienos drausminimo priemonės. Tiesiog negaliu pakęst. Bet dabar toks metu laikas ir vis dažniau tuo drausmina tai vieni, tai kiti. Problema tik ta, kad atsisakyt jos galima tik sukeliant dar didesnį skausmą, suteikiant vaikiui žinojimą – Kalėdų senelio nėr.

Pagaliau priėjom kitą etapą. Pradėjom mokyti mandagiai įsiterpt į pokalbį. Dar tik pradžia, bet prisimindamas kaip iki šiol neužbaigėm atsiprašymo, mandagus prašymo bei miegojimo atskirai etapų, įtariu, užtruks.

Tik primenu, vaikiai – biologinis ginklas. Vieną slaptai sergantį įmeti į šeimos šventę ir… Šnai! Kaboom! Jedreni feni! Guli, vartos ir gaivaliojasi kelias dienas svečiai neatsitraukdami nuo unitazų.

Butą pirkom, nes afigenas paveikslas kabėjo reklaminėse fotkėse. Butas geras, bet labiausiai kabino paveikslas. Šeimos šventei pasirinkom sodybą su didžiausiu matytu kamuoliukų baseinu. Vienžo, seniukų jubiliejų partis, o mes žaidimų kambarį ėmėm.

Tas metu laikas, kai mandarinai tol stovi nevalgomi, kol jų nepradeda koks vaikdirbys lupt. Po tik spėk suktis. Pilnom burnom, sulčiuotom rankytėm mažiai ratu apsupa ir nepaleidžia kol visko nesurija.

Pasirodo, mano mažius yra nepakartojamai geras derželinukas pirmadieniais ir penktadieniais, tačiau vis gauna pastabų nuo antradienio iki ketvirtadienio. Ne dėl to, kad mėgsta vienas savaitės dienas ir neapkenčia kitų. Auklėtojos kitos.

Man atrodo mes jau susitaikėm su mintimi, kad vaikiai su mumis ilgam. Išskyrėm atskirą kambarį, vis daugiau jų daiktų nugula į spintą ir tam skirtas dėžės. Galvoj nebėr prisiminimų apie kitokį, bevaikį, gyvenimą. Tarsi taip buvo visad. Tarsi…

Visos mažių dramos iš pavydo. Reik tik išsiaiškint ko anys pavydi – pusė dramos įveikta. Prieš savaitę, vaikis bliovė mojuodamas pro darželio langą, nes man mojavo jo grupiokai, ans pamanė, kad aš jam nemoju. Į tai numot ranka negalima. Ypač jei nori ramybės.

Mane knisa, tas amžinas noras pailsėti. Vis noriu pasėdėti, prigult, kojas ištiest, akis užmerkt. Jei nei šie nevaldomi įgeidžiai galėčiau apie savo vaikius kiaurą parą šokinėt ir šokinėt. Būčiau supertėvelis. O dabar, tai pamiegot, pasnaust. Poilsio užsimaniau, ot!