Žyma: papathings

– Juozas ant sienos, – grįžus iš darželio pareiškė mažė. – Kas nutiko Juozui? Kodėl jis ant sienos? Daug klausimų, ypač dėl to, kad turim kaimyną Juozą, kurs gyvena už sienos. Bet žodis po žodžio paaiškėjo, kad ne siena ir kad ne Juozas. Pasirodo, Jėzus ant šieno.

Jei turi du ar daugiau mažių, prieš Kalėdas patyri daugiau kančių. Su vienu viskas paprasta, prikrauni krūvą dovanų, na kiek pinigų negaila, done. O su dviem… Ar tam ne per maža dovana, pridėsiu dar, tada reikia ir antram. Bet jei dedu tą, tai šitą per prasta. Bože!

Vaikių augimą galima matuot pagal tai, kiek išsirinkto gatvės maisto jie suvalgo. Šiandien, abi pasirinko vaflius su pabarstukais. Beveik pusę suvalgė, prieš pusantrų metų tik palaižė ir paliko. Jei išliks toks progresas, žiū po metų, kitų, jau visą vaflį sudoros.

Anksčiau vaikiai naktim įsiprašydavo į mūsų lovą. Tad kurį laiką buvo neaišku, kam tas lovas mes jiem pirkom, bet dabar… Dabar, po išvarymo iš tėvų guolio treniruočių,.. mes dažniau miegam jų lovose nei savose. Nu nes negi leisti savo patalą trint.

Na? Jau kankinat vaikius? Jau nuviliat, įskaudinat sakydami, kad šiandien tik tiek? Įvarot liūdesį paskaičiavę kiek dar liko jiems kentėt? Vienžo, at jau pralupot pirmą Advento kalendoriaus langelį?

Gerai, kad darželis prašo padaryt vieną ar kitą dalyką. Galima petreniruot savo kūrybiškumą. Niekas neteis, kad šleivai, kreivai padaryta, nes nu tipo mažiai darė. Viskas būtų gerai, tačiau vaikiai vis lenda ir trukdo gaminti DALYKUS.

Lovose vaikiai pradeda svarstyt ‘Kas stipresnis?’. Hulkas ar Kapitonas Amerika? Geležinis žmogus ar Toras? Atsakinėju, aiškinu, bet prasiveržia jų nemokšiškumas. Sugalvojo anys paklaust: ‘Kas stipresnis Spidermenas ar Batmanas?’. Užgesinau šviesą. Baigėm diskusijas.

Vaikis, kurs dar ne visas raidės iškeverzoja. Kategoriškai atsisako net savo vardą parašyt. Šiandien sėda rašyt laiško Kalėdų seneliui. Kringelių, belenkokių linijų makalynė. – Kas čia? – Laiškas seneliui. – Ko paprašei? – Parašiau. – Neparašei. – Senelis perskaitys.

Viskas tik dėl vaikių. Jei ne jie, seniausiai viską būčiau metęs… Kartu mes tik dėl jų. Visos tos dėžės su nesudūžusiais papuošimais, girliandom, kvailais eglių žaisliukais. Visa tai seniausiai būtų gulėję konteineriuose. Bet dabar… Dabar mes įkalinti kartu.

Apleidom vaikį, tai ans ir apžėlė it krūmas. Susipratę, kad laikas kirptis klausiam kokios norės šukuosenos. – Kaip tetės! – džiugiai pareiškia. – Plikai? Tikrai? Kažką mažoj galvoj perskaičiavo, pagalvojo apie darželį, plaukuotus grupiokus: – Ne!