Žyma: papathings

– Dukra, patrauk kojas! – Bet aš neturiu kur jų dėt! – Tai nereiškia, kad reikia jas kišti broliui į veidą! Ir taip visą savaitę, jei ne vienas kitą spardo, tai kitas kojom antrą glosto.

Kartais atrodo, kad mažiai kokie burtininkai. Atlieka nelogiškas ritualus. Pavyzdžiui, dukra prikrauna kuprinę lego kaladukų. Neša laukan, pusę kelio pati tempia, parvilkt tenka mums. Nežaidžia, paprasčiausiai pakrauna rudenėlio energijos,.. turbūt.

Pavedžiojau sūnų po ūkį. Nuėjom į garažą, užsukom į sandėliuką, aplankėm visus skaitliukus. Apėjom visas valdas. Nu tai tiek to ūkio gyvenant bute.

Kol vaikiai turi temperatūros, tol anys tokie ramūs, lėti. Greitai užmiega, nebūtinai ramiai miega, bet vis gi… Tačiau ligai atslūgus, kol dar ne visai sveiki, nešvaistyta energija staiga išsiveržia ir nuneša viską, ramybę, tylą ir tėvų stogus.

Mažė: – Paduok, paduok! – Gražiai parašyk. – Prašau, paduok kepurytę. Paduoda kepurytę. – Uždėk, uždėk! – Reikia gražiai… – Pati užsidesiu, – pertraukia, ir maukšlindamasi kepurę nueina.

– Vėl bardakas. Jūs gi nesutvarkot! Tik jovalą darote, – Brangiausios balse nuskamba desperacija. – Mes tvarkom, – pasipiktinusi paprieštarauja dukra. – Ką jūs tvarkot? – Saldainius tvarkom…

Juos užvaldė. Jie lenda, kariais ant manęs, bando ir bando vis pabučiuoti ar palaižyti akį, blogiausiu atveju nusičiaudėt į veidą. Va taip atrodo temperatūrinių, prikimusių vaikiu zombių apokalipsė. Smegenis jau seniausiai su visais nervais suėdė. Liko tik sveikata.

Griuvo Berlyno siena. Krito Geležinė uždanga. O mūsų namuose dingo vieni vateliai. Ir kam jų reikia, jei nepaklusnieji ramiausiai juos kelis kartus perlipo. Nesiruošiu namuose turėti lipimo per tvorą treniruoklio.

Keliauju su vaikais. Ryškiai mažiai nusikalę, nes vietoj to, kad patys triukšmautų, pasiėmė žaisliukus su garso efektais. Puse kelio verkė ir kikeno lėlytė, nuolat įkiriai pypsėjo kitas aparatas. Visvien geriau, nei jų originalus zyzimas.

Dukra įnyko į snarglius. Krapšto nosį, renka laimikį, užkandžiauja. Bandau subritkint: – Mes su mama pririnksim savo snarglių, sudėsim į dėžutę ir tau duosiu valgyt, – vaizdžiai nupasakoju situaciją. – Nenoriu. Noriu savo valgyt! – atkerta mažė.