Žyma: papathings

Pavargę vaikiai pikti it šeškai.
Pažadinti iš pietų miego vaikiai pikti it šeškai.
Vakare, prieš miegą, vaikiai pikti it šeškai.
Toks jausmas, kad piktus šeškus auginu.

O koks jausmas apima jus, kai pamatote darželio skelbimą apie kokią nors šventę, bet paskaičiavę dienas suprantate, kad draugiškai, visa šeima, renginį praleisit?

Vaikiai išprotėjo tu tais savo žaidimais. Šiandien radau juos prisigalvojus naują pramogą.
Vienas rašo. Antras skaito ką pirmasis parašė ir reikalauja dar!
Dar ims ir kartu knygas skaitys!
Dar ims ir kažko išmoks patys!

Nusipirkau telefoną, o vaikis aplink vis uodegą suka, klausinėja ką ruošiuos daryt su senu.
Tiesiai neklausia ar atiduosiu, tai aš tiesiai ir nesakau.
Vis dar galvoju
Vis dar ruošiuosi kažką daryt.

Trumpas pasivaikščiojimas po parką su kuprinytėm pilnom užkandžių pavirto į ilgą pasivaikščiojimą su pasisedėjimais užkasti ir trumpais pavaikščiojimais.

Nebespėju su jais. Atvažiavom prie Krekenavos apžvalgos bokšto.
Aukštokas bokštukas.
Vaikis nuvarė pirmas.
Pusiaukelėj sutikau jį jau besileidžiantį. Užlipęs iš viršaus mačiau, kad ans baigia šalia esantį krūmų labirintą kiaurai praeit.
Manęs dar laukė kelionė žemyn.

Brangiausioji bando susodint besimakaluojančius vaikius į mašiną. O jie:
– Kur važiuosim? Kur važiuosim?
– Į beprotnamį, – kovodama su saugos diržo sagtis atsako Brangiausioji.
– NAMOOOO? – perklausia sūnus.

Leiskit vaikiams rinktis.
Lai jie sprendžia, ką rengtis, kokią gumytę į plaukus, ką valgyt.
Lai renkas, sprendžia, galvoja.
Vienus metus, kitus.
O po to jiems nusibos ir prasidės „tu išrink” era.
Galvojimas vargina, toks ir buvo tikslas.

Mokėm vaikius vengt „jo” žodelyčio, klausdami: „Kur joji?”.
Dasigyvenom.
Brangiausioji kalba telefonu:
– Jo… Mmm… Jo.
Sūnus ant viso kambario:
– Mama, kur joji?
Užsiauginom raitąją kalbos policiją.

Apėjau „Akropolį” net du kartus. Nusipirkau ką norėjau.
Apsisukau per valandą.
Ir taip, buvau be vaikių.
Jaučiuos reaaaaktyvinis!
Brrrrr!
Ar tai…
Vroooooom!