Žyma: papathings

Kaip faina. Dabar turiu dar vieną dalyką dėl kurio galiu nerimaut. Vaikis pramoko, važiuot dviračiu be ratukų. Kol kas tik tiesiai, bet jau. Galėsiu įsivaizduot visokias naujas traumas, avarijas. Lyg senų prisigalvojimų neužtektų.

Padėkit prašau. Kaip jūs registruojat perskaitytas vaikiškas knygas į Goodreadsus? Po kiekvieno perskaitymo vėl ir vėl pridedat tą pačią? Papildot komentarą naujom įžvalgom? Noriu vadovautis gerom praktikom ir bendrais, standartiniais, tėvavimo procesais.

Vienžo, pirkom batoną vien dėl to, kad jis buvo žydroj pakuotėj. Vos neteko pirkt duonos, nes ji… rožiniam maišely. Bet šiaip įdomu eit į TĄ skyrių su vaikiu, nes anam reikia ‘duonytės’. Beje, žaislų nepirkom. Tik žydrą batoną… Sulčių… Traškučių… Jogurtų…

Svarbiausia pamoka, įsitikinkit, kad patys žinot ir kitiems perduokit. Vaikių nesąmonės truks ilgiau jei su jomis kovosit. Jei tik užsimanysit greit sutvarkytų žaislų, bus greit… Greit susipikta. Tada pyksitės. Taikisitės. Galiausiai, jei bus jėgų, tvarkysit(ės).

Noriu, kad vaikiai būtų laimingi. Taip pat noriu išsaugot sveiką protą. Bet pastebiu, šie du norai kartais nesuderinami. Arba atsisakau proto, arba vaikšto aplink du zirziantys ir vienas pikts po namus. Gal kartais ir nereik to sveiko proto? Gerai ir be?

Kaip greit atsiranda priklausomybė. Savaitė gražaus oro, šiltesnių dienų, mažių dūkimo lauke ir va, jau nežinia ką daryt pirmą darganotą vakarą. Visi sienom lipam, einam iš proto. Lietus, lietus nuplaus, paskutinius kantrybės trupinius…

Negalima kieme turėt tik vieną rinkinį vaikių draugų. O kas jei išsikels? Susirgs. Negalės eit pažaist į kiemą. Reik pažindint su visais. Kurt atsargines draugysčių kopijas, nes vasaros vakarai ilgi. Aš tiek jėgų spardyt kamuolį ar lakstyti vejonių tikrai neturėsiu.

Šiandien vaikiai įrodė, kad gali daugiau, sugeba tai, ko maniau atlikt jiem pritrūks jėgų. Mažiai ne tik ištvėrė kelionę autiku į centrą, pasivaikščiojimą, pusantro kilo bėgimą, kelionę namo… Na čia jų batarkės nusėdo, bet aštuntą jie jau sapnų karalystėj. Jee!

Turiu itarimu, kad vaikiai nusprendė mums neleist žiūrėt teliko. Mes jiem nieko nerodom, jei jie neklauso ar negražiai elgias. Tai va… Teliką dabar galiu žiūrėt slapčia, kai anys miega, bet dažniausiai jau pats neturiu jėgų.

Tie vaikiai taip greit auga. Dabar jau ir meluot pradėjo. Prieš miegą skaitau knygą, jaučiu, kad atmosfera pasikeitė, t.y. smirdi. – Kas paperdė? – Ne aš, – išsigina vienas. – Ne aš! – antras. – Tu paperdei! Na aš dar ne tiek peraugau, kad nesuprasčiau paperdęs.