Žyma: papathings

Norėdamas iškviest demoną turi mokytis senovės aramėjų. Gebėti nupiešt sudėtingus rašmenis ožio krauju. Man viskas paprasta. Tik pasakau, kad vienas ar kitas vaikis yra geras, ir po kelių minučių mano namuos Azazelis ar Lilit apsireiškia. Šiaip, užtenka pagalvot.

Po kelių dienų rimties gedulo atmosferoj ir nuolatinio: – Mažiai, tyliau, – šnibždančiu balsu. – Ššš… – Nebėgiok čia. – Nebėgiok ten. – Ateik čia. – Pabūk ten. Galų gale jie galėjo išsirėkaut ir išsilakstyt. Gerai kad nesprogo iki tol.

Ar gi tai šermenys jei salėje sėdi visi rimti ir neapklijuoti širdutėm, žvaigždutėm, gėlytėm ir vienaragiais?! Aišku, kad NE! Vienžo, dukra pasirūpino kad viskas salėj būtų taip kaip turi būt. Draugai ir favoritai gavo daugiau lipdukų.

Didžiuojuos savo vaikais šermenyse. Jie elgėsi tyliai. Klausė. Išbuvo visą dieną. Bendravo. Nei karto neuždavė klausimo vyresniems giminiečiams: ‘tu greit mirsi?’. Ramiu bruzdėjimu ir klegesiu priminė, kad naivus ir paprastas gyvenimas gali bėgt net šalia sielvarto.

Gražus oras. Vaikštom po Anykščius. Artėjant prie lauko kavinės. Sūnus: – Tete, žiūrėk, užpakalis! Susimėtau. – Kur? – Mama, užpakalis! – ir rodo į kavinės lankytojo skirmantą. Vienžo, pažiūrėjom visi į senstelėjusio vyro užpakalį ir pasidžiaugėm, kad ans neišgirdo.

Vaikiui naktį užkilo tempa. Pasilikau namuose mažius. Atrodo, kad dieną jau abu ligoti kažkokie. Jokių muštynių, barnių. Gražiai žaidžia, mandagūs. Kelis kartus pasakė mane myli. Temperatūra? Tai ryte jau jos neturėjo. Mano? Tiesa, gal čia aš haliucinuoju. Gali būt.

Anykščiuos, aišku, Puntukas. Pasakoju mažiams padavimą apie velnią, kurs nešė akmenį bažnyčią griaut, bet pasibaidė gaidgystės ir metė visą šitą reikalą po pirmos nesėkmės. Tai jūs man paaiškinkit, kaip vaikius kantrybės, atkaklumo mokyt, jei liaudies išmintis tokia?

Per savaitgalio kelionę paaiškėjo, kad vaikiai turi du energijos rezervuarus. Jei kavinėje neturi jėgų šakutei pakelti, tai energingai išbėgs į žaidimų kambarį. Jei žaidimų aikštelėje, baseine jėgos taškysis į visas puses, grįžus namo visos jėgos dings tik įėjus.

Kaip gerai pažįstat savo mažių? Jis turėtų jau norėt miego. Nenori. Jis turėtų jau norėt valgyti. Nenori. Jis turėtų būt geros nuotaikos. Yra blogos nuotaikos. … Tiek feilų, o dar tik vidurdienis.

Ui, man patinka tėvavimas, nes čia tokie emocijų kalneliai, kad ujujui. Jausmai svyruoja nuo: – Jūs man gyvenimą suėdėt! Iki: – Aš jus labai myliu. Ko norėtumėt vakarienei? O tada vėl: – Ryškiai norit mano gyvenimo, nedėkingieji!