Žyma: papathings

Demonai! Mus ėda vos progai pasitaikius, bet tik tada, kai nėr aplink kitų vaikių. O jei šalia kiti mažiai, tai mandagūs, ačiū, prašau, atsiprašau. Vos tik svetimų vaikdirbių kūriniai pradingsta iš akiračio, savi vėl užšetonėja. Reikia šalia laikyt svetimą vaikių.

Vasara gerai. Aišku, daržovės šmaržovės, uogos spuogus, bet svarbiausia, kad galim valgyt kieme. Vakarienė, mažiai viską nutrupina, pribarsto. Nubrauki žolėn, vabalų rūpestis. O ir robotas siurblys paatostogaut gali. Neminint jau kolektyvinio vaikių sportinio valgymo.

Aš prisipažinau. Atsiprašiau. Nuoširdžiai atsiprašiau. Kelis kartus. Atgailavau… Bet,.. bet man neatleido. Ir aš niekaip negaliu atitaisyti žalos, nes tą nupiepusį žaisliuką, su kuriuo nežaidė jau kelis mėnesius, išmečiau prieš daugel mėnulių.

Gali kiek nori tyrinėti suaugėlius, bet kol nesuprasi kaip veikia mažiai, nė velnio nenutuoksi kaip sukasi žmogusų šarabukai. O jie sukasi BELENKAIP! Vaikiai pratina prie chaoso, verčia susitaikyti su mintim, kad logika nieko nelemia, kad viską valdo BARDAKAS galvose.

Nesuprantu kur dingsta vaikių energija. Vieną akimirką jie gali lakstyti, važinėt dviračiais, lipt, šokinėt, bet tik pašauk namo… Viskas! Jėgos išgaruoja. Kojas vos pavelka, vos užtenka jėgų surinkt daiktus, tačiau… zyzt dėl to, energijos pilni.

Su vienu varyt kraujo tyrimų – easy. Su dviem – įdomiau. O jei dar abu paskiepyti? Ramiai. Paprastai. Tada į procedūrinį užėjo nepažįstamas vaikis, tokiems pat reikalams. Vienžo, uždarė kabineto duris, bet spiegimas aidėjo per visą polikliniką.

Nuėjom pašert ančių prie Botanikos sodo. Ant kranto krypavo senas, didelis žąsinas. Aš į jį skersai. Mažu gali užpult, nes vis suka ratus, tikis duonos. Dukra: – Koks mielas… Mūsų mielumo supratimai skirtingi. Po kelių metų atsives kokį mielą, seną žąsiną. Ką tada?

Kol neturėjau vaikių Joninės buvo liūdna šventė, nes po jų pradeda trumpėt dienos – baigiasi vasara. Bet dabar galvoju gal ir gerai. Trumpėja dienos ir vaikiai nebebus kaip vištos. Vos tik pakyla saulė ir pradeda kudakuot, irzuliuot. Ir taip iki laidos.

Apgaulingi orai… Lauke karšta, o Maximos pieno skyriuj šalta. Taip galima visai išprotėt. Negana to, kad kiekvieną dieną galvojam kaip vaikius aprengt į darželį, tai dabar turim spręst galvosūkį, kaip apšiltint mažius einant į parduotuvę.

Vaikis išsitraukė senų darželio darbelių aplanką. Rado lapą su dviem apvaliom spalvotom dėmėm ir linksmai sušuko: – Mamos papai! – Neee! Negalima taip sakyt! – unisonu pareiškėm su Brangiausiąja. – Taip. Negalima taip sakyt. Reik sakyt ‘mamos krūtys’, – pataisė mažė.