Žyma: papathings

Rūšiuoti šiukšles gerai, bet mūsų namuose vyksta antrinis perrūšiavimas. Vaikiai pereina per popieriaus, plastiko atliekas ir nusprendžia antram gyvenimui prikelti kokia dėžę ar plastikinę talpą. Ir nebegali išmesti, nes ČIA GI ŽAISLAS!

Vaikiai viską daro vaikiškai. Tai jie laksto su kardais nesifechtuodami, tai dažos kosmetika be veidrodžio, be patirties, be skonio. Grįžta dukra iš kiemo visą spalvota ir laiminga, o man noris pradėt paskaita apie estetiką ir minimalizmą.

Kiemas ošia. Lietuva laimėjo kašę prieš JAV. Vaikiai susidomėję pradeda klausinėt kas čia nutiko. – Mes laimėjom! Lietuva laimėjo! – entuziastingai aiškinam. Vaikiai nubėgdami su euforija balse: – Laimėjom! Lietuva laimėjo! GIMTADIENIS! Va tokio lygio šventė šiandien.

Jovani ir Jaručio daina dabar pas mus ant repeato. Dukros mėgiamiausia. Bet keista ne tai, keista kaip jos prašo: – Tete, gali paleisti tą dainą, kur dainuoja tas SU KURIUO NORĖČIAU GYVENT. TA PASME?! Vaikel, tau 4, ir aš jau net nesiaiškinu, Jarutis ar Jovani?

Visam tam rudenėjime liudniausias dalykas yra trumpėjantys ir vėstantys vakarai. Vis dažniau juos tenka leist namie. Aišku, kaimynai džiaugias, nes triukšmas ir alasas kieme pasibaigia greičiau. Bet common, man čia dabar namie kankintis teks.

Augini. Valai. Rūpinies. Saugai it savą. Menų, globojo nuo pat pirmų dienų. O jis, nedėkingas, ima klibėt. Ir supranti, kad viskas, prasideda vaikių senėjimo metas. Dantokritis artėja.

Seniai, kai žaisdavau kieme, vienas iš blankstančių (tikrai buvo iškritęs iš TOP5) žaidimų buvo karas, rusai prieš vokiečius. Įtariu, kad greit gali atgyt karo žaidimas, bet šįkart žais ukrainiečiai prieš rusus. Kažko vaikiams visad reikia aiškių greičių ir blogiečių.

Vaikdirbiai turi būt vieningi! Bet… Tas kur turi tris, nesupranta to su dviem. Šis neatjaučia vieną auginančių. Abiturientų tėvai varto akis kai skundžias paaugliais. Šių gimdytojai prunkšteli išgirdę aštuonmečių turėtojų bėdas. O jei tau tik ką gimė, tai good luck.

Kai vaikių nebūna namie, šie tampa keistai tylūs. Jiems esant, jie kažikur krebžda, žaidžia, mušas, rėkauja. Net miegodami anys krenkščia, vartos, parpia, knarkia ar kalba sapnuodami. Vienžo, jie kaip pelės sienose. Vis koks šnarėjimas. Kai jų nėr baisiai tylu.

Mažiai jau patys apsirengia. Mažiai savarankiškai apsiauna. Mažiai atsidaro duris. Mažiai išlekia į kiemą. Mažiai išvažiuoja su dviračiu. Kiek čia beliko? Paliks vaikiai lizdelį po kokių penkiolikos metų.