Žyma: papathings

Kartais prieina dukra, apsikabina ir pasako: – Aš tave myliu. Ir taip gera ant širdies. Kelintą kartą bandau išprovokuot sūnų meilės prisipažinimui ir pirmas jam tariu: – Myliu tave. Kelintą kartą atgal gaunu: – Gerai. Kapiec, koks diedas auga.

Pirmąkart po roto viruso sprogimo mūsų kaimynystėj susitikom tėvukai kieme. Ne visi susirinko. Dar ne visi gali eit laukan, o ir atėję, dar ne visi vaikiai gali lakstyt, žaist. Ir kalbos vis sukas apie tai, kaip išgyvenom šią nelaimę. Apie viltį, kad neganda nuslinko.

Kai įsisuka roto tipo virusas prasideda daug atvirų pokalbių. Sužinai ne tik kada kas triedė, vėmė, bet ir gauni daug atnaujinamos informacijos. Ir kažkuriuo metu pasimeti ir nežinai, ar čia jau prasidėjo pačiam liga, ar nuo visų tu žinučių paprasčiausiai pykina.

Grįžtam visa šeima su kibiriuku, dubeniu. Ir atrodytų esam paprasta prastų grybautojų šeimyna. Tačiau tik mes žinom, kad kibiriukas, dubuo tai ne grybams, o vėmalams. Ir grįžtam mes ne iš šilo, o iš priimamojo.

Visokių būrelių priviso. Karatė. Futbolo. Baleto. Anglų kalbos. Tik rinkis. Mes kaip durneliai klausinėjam vaikių ar jie norėtų vieno ar kito užsiėmimo. O jie, būrelius renkasi pagal pavadinimo skambėjimą ar lankiusių pletkus ir istorijas apie gautus saldainius.

Atvedu vaikį į grupę. Prieina jo grupiokas. Pašnibždom iš po skverno rodydamas faką: – Čia fakas. Negalima jo rodyt. Aš jam: – O tai kodėl man jį rodai? – Kad žinotum, – dar kartą parodo, bet taip, kad niekas be mūsų nematytų. Tai va, brangieji, šiandien pamokė mane.

Žinau, kad vaikių neišmokysiu daugelio dalykų. Žinau ir tai, kad nežinau ko neišmokysiu, nes pats nemoku ir man nereik. Bet šiandien supratau, žinąs kokio dalyko mano sūnus neišmoks iš manęs. Jis neišmoks… ŠUKUOTIS! Nes aš su savo nuliniu kirpimu aukoms ne draugas.

Mažiai skuba kitaip. Laksto, bet taip ir negeba per valandą susiruošt net ten, kur patys nori. Mes gi, per penkias minutes ready ir žiūrim kaip vaikiai kuičias be vektoriaus. Nervuojamės. Jie paauga, išmoksta skubėt kaip mes, bet mes pasenstam, ir pradedam stabdyti.

Kadais dukrai paaiškinau, kad prieš mylint kitus, reikia pirmiausiai mylėt svarbiausią žmogų. Vakar dukrai: – Myliu tave. O ji man: – O tu myli save? Prisiminė! Juk svarbiausias žmogus, prieš mylint kitus, esi pats, kurį reikia mylėt stipriai, stipriai.

Aš neapsigausiu. Negalvosiu esąs bais geras virėjas ir išviriau tokia skanią sriubą, kad vaikiai net prašo pakartot. Paprasčiausiai prie sriubos buvo patiektas filmukas, kuri baigsim žiūrėt vos pavalgę. Štai ir visa stebuklingos sriubos paslaptis.