Žyma: papathings

– Jums šiandien po vieną saldainį, – dalinamas aiškinu mažiams.
Pats burnon grudu tris.
– O tu kiek suvalgei? – užmatę kvočia vaikis.
– Tris.
– O kodėl mes tik vieną?
– Nes aš keturis kartus sunkesnis.
Nutyliu, kad sunkesnis dėl to, kad tiek saldainių riju.

Aš tai į vaikius žiūriu iš aukšto. Kaip kitaip, aš gi beveik du kartus už juos aukštesnis.
Toks pasikėlimas prie gero neveda. Veda prie kaklo skausmų.

Susėda vaikiai piešt. Vienas instruktuoja kitą ką piešt.
Netrukus dukra atneša savo kūrinį. Išsiaiškinu kur medis, kur tortas, kur stebuklas (?). Sūnaus paveiksle ir tortas, ir medis, ir stebuklas.
Vienžo, turiu du panašius piešinius. Greit nežinosiu kuris kurį piešė.

Žiūriu į vaikius ir galvoju: „pala, juk dar neseniai šitie drabužiai buvo per dideli. Dabar gi rankovės ir klešnės per trumpos!”.
Tik pripratau juos rengti šitais rūbais, anys paauga ir reik naujų.
Vis nepastebiu kada drabužiai tinka. Visad per dideli, arba jau maži.

Pasensti ir jau beveik viskas tau galima. Tik turėk pinigų ir laiko. Pirk ką nori. Važiuok kur nori. Žiūrėk ką nori. Bet atsiranda mažiai ir pradedi:
* Ar mano vaikis gali TEN eit?
* Ar jis gali TAI valgyt?
* Ar gali TAI žiūrėt?
Ir tampa vaikiai daugelio dalykų matu.

Ach tos nuotraukos apgavikės. Žiūri kaip vaikiai šypsos, ramiai sėdi. Atrodo, kokia buvo nuostabi diena. Tačiau viduj dar kirba nuovargio prisiminimas. Ir tada pradedi galvoti: „a ko aš toks pavargęs tądien buvau?” Nu ir prisimeni, tą saulėtą dieną pilną REIKALŲ.

Supratau, kad vaikiai praradę viltį su manim susitart. Grįžta iš darželio ir viltingai paklausia:
– Filmuką žiūrėsim?
– Ne, – daužau viltis. Daugiau jokių klausimų.
Bet, jei yra Brangiausioji, jie tikis ekrano išsikaulyt.
Aš čia skupydla. Žydrojo šiaip nedeginsiu.

Iki dasigyvenom! Neturiu savo vaikių fizinių nuotraukų nuo kokių 2019 metų. Viskas telefone. O mažiui reikia į darželį nusinešt šeimos nuotrauką, kad galėtų priklijuot prie pasidaryto rėmelio.
Nejau teks telefą atiduot, nes ten visos fotkės?

Šita pilnatis iš manęs padarys žvėrį. Jau kelintą naktį, tai vienas, tai kitas vaikis kelia ir prašo nuramint, užmigdyt. Pats po to sunkiai vėl užmiegu, tad jaučiu, kaip su kiekviena naktim vis labiau ir labiau virstu į miegolakį!

Žinau, svarbesnio darbo neturėsiu. Nelemsiu tautų likimo. Nesukursiu milijonus užkariaujančių romanų. Neparašysiu liūdesį tirpdančios dainos.
Svarbiausias mano darbas – užaugint TUOS DU.
Reikia TUOS DU vest.
Reik TUOS DU pakerėt istorijom.
DU reik guost.
Reik dirbt!
#papathings