Žyma: papathings

Kartais pagalvoju, kad per stipriai užkrėtėm savo vaikius. Tai vienas, tai kitas mažius pareiškia:
– Viskas! Baigėm žaist, einam tvarkytis.
Aš tokių nesąmonių apie tvarkymą nekalbėjau iki man nesuėjo dvim su trupučiu.

Aš pasimetęs.
Reikia dukrą sudrausmint, ar pagirti? Kur tik eina, ten Tautišką giesmę gieda.
Va ir dabar, sėdi ant unitazo ir iš tualeto skamba „ir šviesa, ir tiesa”.

Antradienį Užgavėnių dainuškos.
Trečiadienį patriotinės dainos daržely.
Ketvirtadienį pasiruošimas vasario 16-tai.
Penktadienį Tautiškos giesmės giedojimas Vienybės aikštėj.
Šeštadienį „Su gimtadieniu”!
Sekmadienį Eurovizinės dainos repeticijos.

Atveži vaikius į balių.
Paleidi ganytis.
Pats patūsini.
Susivarai savus, būtinai tik savus, mažius prie durų. Aprengi.
Apauni.
Išstūmi pro duris.
Į mašiną.
Užmiega.
Sunešioji į lovas.
Apkloji.
Miega.
Lieka vakaro pavakarot.
Dasigyvenom.

Miestas nupuoštas mažais piešiniais, kur grafitistas ne tai girias kokį turi, ne tai išreiškia norą tokį turėt.
Vaikiai užmato vieną keverzonę. Vienas:
– Kas čia nupiešta?
– Vyšnios!- paaiškina kitas.
Prastas meninkas, per daug abstraktus.

Migdymas. Kambary tamsu. Brangiausioji tyliai pakyla nuo dukros ir eina iš vaikų kambario. Vaikis:
– Ką darai?
– Išeinu.
– Kodėl?
– Sese jau miega.
– Nemiegu, – iš tamsos pasigirsta suirzęs dukros balsas.
Brangiausioji grįžta pas mažę.

Nu ir negavo vaikis laiško iš Valentino pašto.
Nu ir liūdna man kažkaip dėl to.
Atrodo gerą mažių auginami, bet va, nei viena penkiametė nesumąstė parašyt jam.
Tai kiba, čia pirmas ženklas, kad ant piršlių reik pinigus taupyt?

O jau visi prisižiūrėjot gražių kaukių, pasisėmėt idėjų kitiems metams ir pasižadėjot, kad kitais metais tai jau tikrai iš anksto pasiruošit, padarysit gražią, gerą kaukę, ne paprasta iš kartono?
Aš tai ruošiausi, bet prisiminiau, kad pernai jau buvau prisižadėjęs.

Ryt Užgavėnės, tad vaikdirbių namuose mažos dirbtuvėlės. Kas kokį velniuką daro, kas žiežulai karpą klijuoja.
Bet man noris atspausdint vaikių veidus ant A4 lapo, iškirpt akis, nosį ir burną. Va ir kaukė.
Nes nu kartais jie tokie užšetonėję būna. Baisiau už Pinčiuką.

Dukrą kamantinėjam, ką pirktų Akropolyje:
– Eitum į žaislų, drabužių,.. o gal knygelių parduotuvę? – pamėtom idėjų.
– Gal batų? – dar vieną mintį brukam.
– Aš noriu žieduko su akmeniu, – visus nustebina dukra.
Tartum senas, tikras moteriškas pradas prasiveržė.