Žyma: papathings

Viskas, atšilo oras, išlindo uodai ir mažiai į kiemą. Dings ta kiemo tyla ir ramybė tvirojusi nuo vėlyvo rudens. Staiga, naujai, žiemą, atsikraustę kaimynai sužinos šalia kokio alaso, balagano jie įsikūrė.

Pati sunkiausia dienos dalis, kai vaikiai sumiega, o pats bandai nuspręst ar eit į miegoti, ar Netflixe valandą ieškot ką čia būtų galima pažiūrėt.

– Žinai ką?
– Žinai ką?
Tokiais klausimais mane atakuoja abu vaikiai prieš pradėdami pasakot savas istorijas, kurių pusės nesuprantu, kitos pusės nepagaunu kodėl man apie tai pasakoja.
Bet baisiausia, kad nežinau ką atsakyti.
Ar tinka:”Ne. Nežinau ką.”?

Vaikiams geru būt negali.
Nori suptis?
10 min ir einam namo.
Po 10 min, jie nori dar. Būsi geras? Liksit ilgiau?
Tai arba pervargs, arba susimuš. Vienaip, ar kitaip bus bėdos.
Ir visad taip!
Saldainės, filmukai, pramogos.
Vos truputį per daug ir jau skauda galvą TAU.

Kai darželyje duoda užduotį sukurt Velykinį papuošimą, kurs atlaikys vėją, lietų ir dar gražiai kabės, tai jie tikrai tiki, kad tą kiaušinį mažiai darys?

Vėl vakaras be teliko. Vaikiai žaidžia. Tai mes, vaikdirbiai, turim radijo teatrą. Kur yra dramos („Mergaite, ką tu darai?!”), detektyvo („Nužudė!”) ir … Spaidermenas.

Dukra sūnui kažką aiškina. Šis atsikerta:
– Neaiškink, tu čia ne viršininkas! Tu ne tėtis!
Pala, pala. Kad ir kiek jiems aiškinčiau, aš jiems taip pat ne viršininkas. Jie manęs neklauso dar labiau, nei kad viens kito.

Vaikis šiandien pasigamino karūną. Truputį teko padėt.
Dabar laukiam perversmo, kad mūsų, vaikdirbių, tironiją pakeis popierinę karūną nešiojantis monarchas.

Įtariu, kad auginu darboholiką. Jau kelintą dieną vaikis kartoja: „noriu išmokt, noriu užduotis daryt”. Pasiima sąsiuvinį ir dirba, rašo raidžių diktantus.
Buvo penktadienio vakaras…

Ploviau vaikių batus. Pagalvojau, kad dar kokius 8-10 dydžius teks pirkt, o po to jau nusistovės.
Tai va, vaikių senėjimą galima matuot ir taip, kiek liko batų dydžių iki jų pėdos nebeaugs.