Žyma: papathings

Tik dėl mano vaikdirbio meistriškumo, mokėjimo laviruot tarp mažių zyzimų, motyvavimo paspartint žingsnį. Tik dėl to mūsų grįžtančių iš darželio vos vos nenukrušo užėjus pavasariška kruša.

Iš pradžių į darželį nuvedžiau mažius. Po to jau vedžiau namuose pamirštas jų gertuves.
Gerai, kad iš darželio parsitempiau visus iš karto.
Aišku, daugiau žingsnių padariau. Šioks toks užmaršumo pliusas.

Mane žavi tas vaikių galvojimas, kad jų šiukšles administruoju aš. Vaikis ateina per visą kambarį, praeidamas pro šiukšledėžę, ir tiesia man iškramtytą kramtuškę. Mol, tete išmesk.
Aš ką? Meškėnas?!

Vaikiai nusikalę po kelionės. Akys zombinės, bet… Bet jie negali eit ilsėtis, jiems reikia lėkt, bėgt, būt su kiemo draugais.
Ir žinau, kad kentėsiu vėliau mažius parsiginęs namo, tačiau jujų draugystės svarbiau už vaikdirbių sveiką protą.

Savaitę vaikiai atostogavo su mama. Tai namuos atostogavo: skalbimo mašina, dulkių siurblys, dviratis ir paspirtukai.
Atrodė, kad net dulkės pasiėmė laisvų dienų ir paliko kažką jas pavaduot. Nu karts nuo karto pasibarstyt po namus, bet ne taip intensyviai.

Iš serijos kodėl mes neturime švarių daiktų. Terasos stiklines duris iš vidaus nuteplioja mūsų vaikiai, iš lauko kaimynų, nes ateina pasiklaust kada musiškiai eis kieman.

Jei vaikių neturinčiam bandai paaiškint ką jaučia vaikdirbiai, tai beviltiškas darbas.
Tarsi pasakot avietinį šampūną uosčiusiam ką reiškia valgyti tikras avietes.
Gali pasakot apie saldumą, tekstūrą, malonumą bei… pasišlykštėjimą pamačius, pusę kirmino uogoj.

Bet pagalvojau, kad jie ir daugiau dalykų jau išaugo.
Išaugo dainas, knygutes, žaislus, filmukus.
Net dviratį, ir tą išaugo!
Jie net pamiršo „Baby shark” žodžius bei judesius. „Luktelk” jiems dabar svarbiau.
To dududu…

Mano vaikiai tiek užaugo, kad gali pasakyti:
– Tet, man jau per mažas šitas megztinis.
Nu ačiū labai!
Tarsi tavo ilgos rankos, kyšančios iš trumpų rankovių, man akių nebadytų ir taip, tai dar tu rėži visą tiesą apie aną mėnesį atnaujintą garderobą.

Kol vaikiai aplink, nepavyksta pajaust paprastų dalykų. Nuobodulio, tamsos baimės, tylos.
Kai jie išvyksta ilgesniam laikui, staiga suprantu, kad ne kažką turiu veikti, bet ir nėr kam pasakyt:
– Man nuobodu! Ką man veikt?
Reik pačiam kažką sugalvot.
Velnias!