Žyma: papathings

Pagrindinis mano darbas yra:
* apkabinti;
* pasidžiaugti mažių pasiekimais;
* dėkoti už teisingus poelgius;
* pagirti juos kitiems girdint.
Šituos visad pamirštu. Nes, knisuos su logistika, maitinimu, auklėjimu, mokymu, bet jei atsimenu, kartais nutinka stebuklai.

Kartais atrodo, kad vaikiai nežino ką reiskia „spaudžia batai”. Bet visad būna vienas iš dviejų:
arba visi jiems nepatikę batai spaudžia;
arba vidury ilgo žygio sužinai, kad mylimiausi, savaites avėti batai trina ir jau nebegali paeiti.

Vaikių alasas kieme gali:
1. Erzint iki negalėjimo, jei tavo mažiai namie ar išvykę;
arba..
2. Būt pagrindine fonine muzika, kurios klausais su pasimėgavimu vis išgirsdamas mielus savo vaikių spygaliojimus, rėkavimus ant viso kiemo.

Jie negali neerzint viens kito.
Gali būt už 10 cm nuo jų, gražiai prašyt neerzint, ir… vis vien viens kitam kažką pasakys, palies, trinktels.
Aš čia pat! Alsuoju jiems į veidus, bet jiems pofig.
Kai gamta kviečia, mažiai atsiliepia. Erzina bei susierzina.

Vasara.
Pagaliau šilti, ilgi vakarai.
Iškart tėvaut lengviau. Po darželio išleidi mažius kieman. Po kelių valandų susirenki alkanus, murzinus.
Nuprausi.
Pamaitini.
Migdyt beveik nereikia, patys lūžta.
Done!

Vaikiai kažkaip lengvai planuoja vienus žaislus atiduoti, kitus išmesti, išvežti, dar kažką padovanoti.
Ryškiai numatę kažką baisiai didelio pirkt… už mūsų pinigus, nes savus tai taupo.

Po dviejų dienų neteisėto įkalinimo sraigė, mano didelėmis pastangomis, buvo išlaisvinta iš stiklinio Alkatraso.
Bėk, sraige, bėk!

Nusprendė dukra būt kalėjimo viršininke ir niekaip neišmuši.
Susirado stiklainį. Prikišo žolės. Ir pasodino sraigę.
Toji bėgt, lėkt, bet viršininkė nepaleidžia.
Sąžinė negraužia.
Reiks dar pakeist protą arba organizuoti pabėgimą.

Dukra pasakoja apie darželį ir staiga: „Brolis gavo daug bausmių. Laksto, rėkauja neklauso.”
Įsitempiu. Pradedu kamantinėt, kas per bausmės.
Dukra šauna: „Aš taip pat turiu bausmių.”
Mano angeliukas?!
Paaiškėjo, kad turi pastabų, PASTABŲ, ne bausmių.

Mes, tėvai, gavome visokių dovanų. Nuo praktiškų, skanių iki… iki net nežinia kokių.
Bet pati geriausia dovana, bent jau man, vaikių supratimas, kad aš taip pat žmogus, kuriam kartais reikia poilsio, ramybės, apkabinimo, o kartais reikia juoko, šėlsmo ir išdaigų.