Žyma: papathings

Vaikiai yra žiaurūs. Jie ramiai gali tavęs klausinėt:
– Kiek tau metų?
– Gi žinai.
Pasako kiek, nes žino rupūžės.
– Tai čia daug?
– Na daugiau nei tau.
– Tai tu senas?
Ir visą tai vyksta prieš artėjantį gimtadienį.

Būsiu darželyje grupės tėvų taryboj. Velnias žino ką veiksiu, bet kai du vienoj grupėj, reik tą daugumą atstovaut.
Bet matyt, su galva man kažkas negerai, nes ir tėvų susirinkimas buvo įdomus, ir neprašomas suvestinę parašiau tiem, kas nedalyvavo.

Jie nekreipia dėmesio į tai ką jiems sakau.
Aš nekreipiu dėmesio ką jie man lepteli.
Va tai ir gyvenam.
Viens į kitą nekreipdami dėmesio, neklausydami, negirdėdami, bet nagais, dantim ir meilę viens kitan insikibę.

Vaikiai žaidžia ant mano mobiliako. Pradeda sūnus, tada dukra. Mažius stebi jos žaidimą ir komentuoja:
– Eik ten!
– Šaudyk!
– Spausk geltoną!
Aš jį raminu. Žinau kaip tai erzina. Matau kaip erzinas dukra, bet pamatęs ką ji daro pats vos susilaukia nepasakęs:
– Šaudyk!

Vienas vaikis yra makaronų, pomidorų ir majonezo užvaldytas.
Kitas, agurkų, mėsos ir druskos.
Bet kaip gerai, kad jiems abiem tinka karšti sumuštiniai ir galvojimą apie kitą maitinimą galima atidėti dar keliom… Minutėm.

Vaikiai ne tik atima jėgas ir išsunkia, bet ir aktyviai bando sutrumpyt gyvenimą.
Tai vienas, tai kitas beeinant maišos po kojom, tarsi jų prigimty slypėtų noras supint tėvų kojas į mazgą.
Šiandien jie jau su dviračiais makalavos po nosim.
Greit kažkur išsidrėbsiu.

Mažius man pasakoja:
– Darželyje didesni vaikai…
– Pala, pala, – pertraukiu. – Juk tai jūs dabar didžiausi vaikai darželyje.
Vaikis bando suvirškint informaciją, bet vėl pradeda pasakoti apie mistinius didelius vaikus.
Kibo bijo būt abiturientu?

Vaikis dabar viską lygina.
Kas sunkesnis?
Kas stipresnis?
Kas didesnis?
Kas greitesnis?
Kas brangesnis? Mocas ar mašina?
– Bet pats brangiausias dalykas šeima, – pareiškė jis man vienąkart.
Susilydžiau tąkart, bet dabar galvoju, gal ans planuoja pelningai mus iškišt.

Bandau suprast kokio amžiaus turi būt vaikdirbiai.
Koks gamtos planas?
Kartais turi lėkt, bėg, viską dėl mažių suspėt.
O kartais turi laukt… Kantriai sėdėt ir žiūrėt kaip džiūsta dažai ir tavo vaikis ruošias eit miegot ar į darželį.
Toks 19-78 mutantas turi būt.

Šį rugsėjį abu vaikius vedam į vieną grupę.
Bet tai kai gerumooo!
Reik nuvest vienon vieton. Vienas atsisveikinimas. Done.
Reik sekt tik vieną čatuką.
Reik stebėt tik vieną feisbuko grupę.
Žinot tik… dvi auklėtojas.
Vienžo, dvigubai mažiau vargo.