Žyma: papathings

Tobulas Helovinas!
Visi cukraus priėdę.
Visi pikti.
Dukra raganėja.
Sūnus laukinis.
Many pyktis cukrų karamelizuoja.
Visi šventės apsėsti.
O dar į duris paskambina, ir mes dalinam, dalinam tą cukrų.
Lai saldus šetonėjimo nuodas plaukia į kitus namus!

Darželin atėjau su užkandžiais. Kad kelias namo būtų lengvesnis. Iš karto apstojo vaikai. Išsiaiškinę, kad turiu „gaidelių” pradėjo:
– Noriu, noriu.
Maniškiai:
– Ką reikia sakyt?
– Prašau, prašau.
Padaliniai skanėstą.
Taip „Gaidelis” atnešė mandagumo trupinį darželin.

Mano vaikiai nei iš šio, nei iš to, vis paklausia, ar gali Kaune berniukas susituokt su kitu berniuku.
Ir kaip man dabar savo vaikams paaiškinti, kad Lietuvoj tai negalima?
Kaip man paaiškint, kad kažkas bijo žmogaus teisių?

Po pietų, pilnais pilvais, darganotą dieną, lūžom su Brangiausiaja pietukų pamiegot.
Vaikiai nelūžo.
Leido mums snūstelt. Gražiai ir tyliai žaidė. Tai buvo dovana… Už kurią vėliau susimokėjom. Tyliai ir gražiai jie tądien daugiau nebežaidė.

Mano galvoj telpa Arakio dykumos ir kopos. Imperijos kreiseriai bei šviesos kardai. Dar ten keliauja Geraltas iš Rivijos.
Vienžo, kaip ten dar gali tilpt, tai, kad vaikiai į darželį turi ateit su juodom kelnėm, nes kažką ten šoks?

Padariau klaidą. Tokia keista klaidą.
Nedarau nieko, kol vaikiai gražiai nepaprašo. Tad jie tapo mandagūs, bet naiviai įtikėjo, kad „prašau” yra magiškas žodis.
Jo, magiškas, bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad magijos, kai mes jų gražiai prašom, mažiai nejaučia.
#papathinga

Vaikiams pasakiau, kad šiandien vakare manęs nebus, nes einu į Žalgirio rungtynes arenoj.
Vaikiui akys išsiplėtė. Ans išsižiojo iš nuostabos ir paklausė:
– Žaisi krepšinį?!
Teko nuvilt vaikį, žiūrovas aš, ne krepšininkas.

Netikiu, kad mus stebi dangiška būtybė, bet tikiu, kad mus stebi ir vertina.
Todėl bet kokioje, nors kiek viešoj vietoj, stengiuos elgtis kuo geriausiai. Juk iš bet kur gali iššokt koks mane pažįstantis darželinokas ir surikt:
– Žiūrėk ką daro Mažės ir Vaikio tėtis!

Mes neteisingai šventes švenčiam. Kas per nesąmonė yra Kalėdos, Naujakas, Velykos, Joninės?
Niekai!
Reik kaip vaikiai, laukt ir švęst gimtadienius.
Planuot. Sudarinėt sąrašus dovanų, kviečiamų draugų. Eit į kitų gimtadienius.
Vogt idėjas.
Kiekviena savaitę po Kalėdas.

Bet juk turi būt kažkoks evoliucinis paaiškinimas kodėl vaikiai erzina iki negalėjimo viens kitą ir tėvus!
Kokį gebėjimą jie įgauna?
Ar čia planas greičiau perimt gimdytojų turtus?
Ar čia mes, tėvai, įgaunam naują gebėjimą?
Kas ką čia evoliucina?