Nepatyrę mažų vaikų tėvai nežino, kad nėr prasmės taupyt gerus drabužėlius, nes vaikis, lyg tyčia, greit auga ir gražūs apdarai taip ir lieka dulėt nenešioti.
Tačiau su mažiais ateina patirtis, t.y. tam skirtas antras vaikas, sunešiot sutaupytus drabužius.
„Am am am, aamam. Am am am, aamam aamam…”. Maitinimo dainelė pagal Star Wars The Imperial March melodiją. Mažo vaiko tėvas žino, lenk medį kol jaunas.
Aišku gali būt, kad tapts džedajum, o taip vileisi, jog šeimoj bus sithų lordas.
Kol dar mažų vaikų tėvai negali sakyti „step by step”, nes mažius dar nestepina, jie sako: „šaukštas po šaukšto”.
„Sakiau po šaukšto… Ei? Tai ką dabar visą paruoštos košės puodą išmest? Nieks gi šituos namuos tokio prėsko maisto nevalgys…”
Augant mažiui auga ir jo „smūgio zonos spindulys”. Iš pradžių terliojo tik aplink save ir save, dabar jau moka purkšdamas spjaudytis bei pradeda mėtyti daiktus. Dar keli metai ir žiū internetu kals kokią nesąmonę į kitą pasaulio pusę, kad maža nepasirodys.
Yra toks IP standartas, kuriuo nusakoma prietaisų atsparumas dulkėms ir drėgmei. Kol kas mano išmanusis laikrodis atlaiko, tačiau nesu tikras ar ilgai, nes instrukcijoje nieko neparašyta apie prietaiso ilgą murkdymą seilėse bei kramsnojimą.
Sakoma, kad ilgai stebint atrandame dėsningumus, kurie padeda išspręst problemą. Vaikis nevalgo. Problema. Tačiau viską, ką pagriebia, kiša į burną. Eureka!
Kaip mažo vaiko tėvas labai nerekomenduoju mažiams duoti košeles į delną. Oi nerekomenduoju…
Pažinimo teorijos pagrindai. Jei mažo vaiko tėvas nežino apie košės dėmę ant jo marškinėlių nugaros, reiškia dėmė neegzistuoja.
Kaip po galais ji ten atsirado?
Kai namuose įsivyrauja tyla, mažų vaikų tėvai pradeda bijot. Pradžioj baiminasi, kad mažius nepabustų. Vėliau pradeda bijot pačios tylos ir bando joje išgirst ar anas kvėpuoja. Tikrindami pažadina vaikių.
Tai ir neaišku ar garsas tyloj, ar tyla garse.
– Šūdas, o ne šūdas! – savo nusivylimo nesuvaldė mažo vaiko tėvas keisdamas sauskelnes ir jose radęs tik užuominą, bet ne žadėtą iššūkį.
Sunku, kai jau pirmomis dienomis tenka patirti tokį kartėlį. Tiek tikėtasi, viltasi, bet taip mažai pasiekta.
Baigdamas kelionę vėžimėliu sutikau kitą mažo vaiko tėvą su 4-5 metų mergaite. Ši labai norėjo pažiūrėt „leliuką”. Stabtelėjau. Pasukau vežimėlį, kad geriau matytų. Nueinant tėvas paklausė „ar patiko?”. Išgirdau užtikrintą „ne”.
„Pati tu tokia” – pamaniau.
