Mes, mažų vaikų tėvai, galim pasakyt, kad lovytės yra nepatogios. Jos nepritaikytos tėvams. Permeti rankas per kraštą ir nėr kur padėt galvos, pakabinti išmanų telefoną. Dešinė tirpsta užspausta, o kairė pavargo nuo įtampos.
Ilgos naktys ant lovytės krašto.
Vos tik vaikis pradeda veblenti, mažų vaikų tėvai pradeda sirgt šizofrenija. Jie tariasi girdį žodžius. Nerišlūs balbatavimai su M raide skamba it „mama”, o tirados „tea…t” – „tete”. Bet geriausia, kai visam tam triukšme pasivaidena „ble” su atsidūsejimu.
Mažų vaikų tėvai, kurie „atostogauja” su savo atžalomis, galėtų piktdžiugiškai pašiept dirbančius, kad va pirmadienis atėjo, tačiau greit susisgrimba. Pačių gi dienos – kaip nesibaigianti darbo savaitė. Tai ką?
Laimingi ir pailsėję sėdit tam savo darbe, ane?
Mažų vaikų tėvai retkarčiais girdi patarimą:„skirkite laiko sau”. Tačiau tai nereiškia, kad galite užsiimti hobiu, išvažiuot į kelionę ar pabėgt į pajūrį. Netikslus patarimas. Eikit pamiegot kol galit ir tai bus geriausias laikas skirtas sau.
Galit nedėkot.
Kiekvienas siekia kažkokių rekordų. Vieni bėgioja, kiti plaukia, dar kiti bėgioja, plaukia bei važiuoja dviračiu. O mes, mažų vaikų tėvai, džiaugiamės, kad IKEA-joj sugebėjom be dramų apsipirkt per mažiau nei valandą.
Mažos pergalės didelėj parduotuvėj!
Kiekvienas mažo vaiko tėvas žino, kad mažiaus maitinimas yra komandinis reikalas. Vienas taikosi su šaukštu, ieško galimybių. Antras padeda fokusuot mažo dėmesį viena kryptim. Katinas sėdi tolimam kampe ir nejuda. Katine kur eini?!
Na va mes praradom dėmesį.
Kaip mažo vaiko tėvas pastebiu, kad mažiuose neinstaliuotas savisaugos instinktas. Jie gali akis išsidraskyti, burnon keliauja viskas ką pasiekia ranka, net pati ranka.
Mąstau. Reikia laukt kažkokio atnaujinimo ar jau dabar kreiptis į garantinį servisą?
Mažų vaikų tėvai žino tą jaukų momentą migdant, kai vaikis ištiesia rankas į tavą veidą, švelniai paglosto, o tada tik šnai pirštu į akį, drykst nykščiu per lūpos kampą ir užmiega.
Pats lieki toks Jokerio veidu laimingas, nes mažius gi miega.
Kaip neseniai tapęs mažo vaiko tėvu, karts nuo karto išgirstu pastebėjimų, kad dabar tai lengva, dabar tai „pampersai”.
Kiek daug vis dar prisimena vystyklų gadynę. Kita vertus, paleisdavo nuo 6 metų piemenaut, nelaukė kol 30 m. hipsteris išsikraustys.
Nežinau kaip jūsų mažiai, tačiau manasis kiekvieną kartą suklusta išgirdęs LRT vinjetės garsus. Vaikis sekundei kitai užhipnotizuojamas. Jokie kiti mažo vaiko tėvo leidžiami garsai tokio efekto nesukelia. Chemtrailai, hipnotizuojanti muzika.
Reik uždraust?