Žyma: papathings

Jau seniai pastebėjau, kad jei nedokumentuoji svarbių įvykių, tai vėliau juos prisimeni kaip: „kažką XX-ame amžiuje”, Todėl sau viskas kartoju, užsirašyk, pasižymėk, nes tikrai neatsiminsi kada prasikalė pirmas antrosios dantukas.
Gi reikia viską dvigubai atsimint.

Sloga yra blogai. O mažų vaikų tėvams tai labai blogai. Kodėl? Gi normaliai neveikia vienas iš svarbiausių daviklių. Vaikis gali pilnom sauskelnėm varinėt aplink, o tu toks… neatsakingas tėvas sėdi sau ramiausiai.
Nors kitą vertus… yra tame ir mažų pliusų.

Augo augo mažius ir įaugo į ožio stadiją. Viskas, kas ne pagal jį, yra pasitinkama šūksniais, nepasitenkinimu bei piketais.
Na gerai, nepiketuoja vaikius… kol kas, bet dabar gyvenimas kaip dainoj: „Jei labai nori, tai rėkia”.
Na gerai, nėr tokios dainos… kol kas.

Pasiima mažo vaiko tėvas vežimėlį, išvaro į trasą ir pasimeta pataikęs į šaligatvį su dviračių taku. Tai čia dabar aš bei mano keleivis yra ratuotos transporto priemonės vairuotojai, ar pėstieji su pagalbiniu įrenginiu ant ratukų?
Jei įmanoma, važiuojam išsižergę.

Vaikis su baronka rankoj viena didelė šventė… siurbliui. Jei davinį gauna sėdėdamas kėdutėj, tai trupiniais nusėja kelis kvadratinius metrus aplink. Jei gi paleidžiamas ganytis su skanėstu rankoje, tai palieka nuostabią birulių šliūžę ant grindų, kilimo, sofos.

Mažų vaikų tėvai žino – kol mažiai maži anie tik atrodo labai protingi. Įdėmiai stebi, veidas būna toks susikaupęs bei kartu susirūpinęs. Visad rodos, vaikis žino kaip viską padaryt, kad būt geriau, bet negali pasakyt.
Paauga ir paaiškėja, kad beprotukai tie mažiai.

Įtariu, kad mažų vaikų tėvai būtų pačiais geriausiais medžiotojais, žvejais. Sėdi, tykoji, lauki momento, o tada tik šast paknopstom iš virtuvės su šaukštu išsižiojusiam vaikiui pateiki pietus. Ir taip kelis kartus.
Na bet čia tik tie tėvai, kurių mažiai nevalgūs.

Pamenat multiką apie Karlsoną? Ten yra epizodas, kur Freken Bok klausia Mažylio: „Atspėk, katroj ausy man zvimbia?”. Šis spėja, kad kairėj, į ką auklė atsako: „Va ir neatspėjai, man abiejose ausyse zvimbia”.
Kartais su dviem vaikiais jaučiuos kaip ta ponia iš multiko.

Tas mažius tai velnio neštas ir pamestas. Vaikščiot dar nemoka, o jau kad dės lenkčių per sofą, įsibėgės ir šoks per kraštą. Įsivaizduoja esąs tikras parkour meistras.
Aha… įsivaizduoja, o tėvus širdies smūgis tai neįsivaizduojamas begaudant tokį akrobatą ištinka.

Viskas! Atėjo paskutinioji… Reikia nusibraukt priskretusių košių kevalą. Susišukuot. Išsikvėpint taip, kad nebeliktų net užuominos į sauskelnes. Viskas, atėjo paskutinioji „atostogų” diena.
Lagaminai supakuoti, parskrendu į darbo pasaulį.