Kaip mažo vaiko tėvas pradedu įtikėt, kad mažiai yra arčiau nematomo pasaulio nei manom. Karts nuo karto įsistebeilėja į kampą ir šypsos namų dvasioms. Arba kniurkteli savo kalba, o katinas atsako.
Vaikiui nereik laukt nei Kalėdų, gali kasdien su gyvuliukais pakalbėt.
Mažų vaikų tėvai, noriu priminti, kad Kalėdų senelio nėra, tad nemindžikuokite. Greit ieškote raudonų kostiumų, pagalvių vietoj pilvo jei neturit. Nustatykit duslų balsą ir „ho ho ho”.
Atėjo stebuklų metas. Jauni, sveiki vyrai apsimeta senais ir viršsvorio turinčiais.
Maištininkas! Mano vaikis tikras maištininkas. Va ką reiškia žiūrėt per daug „LaisvėsTV” laidų. Mažiui sakom, kad negalima eiti į sandeliuką, jis atsisuka pasižiūri, nusišypso ir rauna tiesiu taikymu ten.
Kelios dienos nepaklusnumo ir bus greit ropojantis perversmas.
Visi kalba apie Dantukų fėją, ir apie tai, kaip iškritęs dantis paliktas po pagalve užkala paūgėjusiam mažiui pinigą. Tačiau visi tyli apie dantų augimo monstrą, kurs mažo vaiko tėvam atneša nemigą, kapšus po akim ir nei vieno vienintelio pinigo po pagalve. Neteisybė!
Mažo vaiko tėvai žino, kad „tvarka bus!”… kada nors. Vaikis visą maistą atnašauja šuniui ir viską valgydamas meta ant grindų. Problema ta, kad šuns tai mes neturim, o Katinas yra labai išrankus, pasikėlęs.
Sėdim su mylimąja maitinimo kėdutės papėdėj ir renkam aukas.
– Klausyk ir pasakyk, kuris geriausiais – ir pradeda vardinti. – Evolita, Gutjiera, Jorida, Konstanta, Linoja, Maila, Midija, Umaiza…
– Čia kas? UABų pavadinimai?
– Ne, mergaičių vardai.
– Gutjiera? Midija?
Sunkus mažo vaiko tėvo gyvenimas kai reikia vardą sugalvoti.
Reik pripažint, mes truputį kaupėjai. Gal prireiks. Vat turim bulvių grūstuvą, kuris seniai turėjo susitikti su perdirbėjais, tačiau iki šiol gulėjo nenaudojamas. Ir ką Jūs manot? Prireikė. Po penkių metų nenaudojimo. Prireikė!
Dar vienas žaislas valgydinimo procese.
Nuropojo vaikis prie orkaitės, mes iš paskos, susėdom ant grindų. Nukeliavo mažius prie laiptų. Mes kartu ir susėdom ant grindų. Prie laukųjų durų, mes ir ten susėdom.
Galėtume vaikį parnešt prie žaislų ir sėdėt patogiai, bet ans kaip vilkas, į ten kur negalima žiūri.
Ryte mylimoji sušnibždėjo „ačiū už naktį”. Ir aš žinau, kad šie žodžiai bei palaiminga jos šypsena visai nesusijusi su aistra ar mano gebėjimais lovoj. Paprasčiausiai tai buvo naktis, kai mažių apšokinėjau greičiau nei jis spėdavo suirzt ir pažadint brangiausiąją.
Vaikiai sensta ir ilgėja. Ilgėja, nes dar daug laiko praleidžia pailgose pozose. Tai atneša naujų įdomybių. Vat nešdavau mažių ant rankų, makaluoja jis kojom ir nieko. Dabar gi, visi spyriai žemiau juostos.
Prasidėjo kovos be taisyklių, vadinasi.
