Eventualiai

Mažo vaiko tėvai žino, kad „tvarka bus!”… kada nors. Vaikis visą maistą atnašauja šuniui ir viską valgydamas meta ant grindų. Problema ta, kad šuns tai mes neturim, o Katinas yra labai išrankus, pasikėlęs.

Sėdim su mylimąja maitinimo kėdutės papėdėj ir renkam aukas.

Parketo poliruotojai

Nuropojo vaikis prie orkaitės, mes iš paskos, susėdom ant grindų. Nukeliavo mažius prie laiptų. Mes kartu ir susėdom ant grindų. Prie laukųjų durų, mes ir ten susėdom.

Galėtume vaikį parnešt prie žaislų ir sėdėt patogiai, bet ans kaip vilkas, į ten kur negalima žiūri.

Aistringai į ausį

Ryte mylimoji sušnibždėjo „ačiū už naktį”. Ir aš žinau, kad šie žodžiai bei palaiminga jos šypsena visai nesusijusi su aistra ar mano gebėjimais lovoj. Paprasčiausiai tai buvo naktis, kai mažių apšokinėjau greičiau nei jis spėdavo suirzt ir pažadint brangiausiąją.

Tupt, sėst, pamiegot!

Vienintelis dalykas, kuris pateisina pavadinimą „vaiko priežiūros atostogos” yra poguliukai. Visą kitą yra labiau panašu į treniruotę su psichopatu treneriu, kurs nežino ko nori, bet nori dabar ir iš kart. Dar valgyt jam reikia, apsidirbus nupraust.

Atostogos, sakot?

Ganytojas

Yra toks posakis „kaip kates ganyti”. Tai va, kažkuriuo vaikio augimo metu jo priežiūra tampa panaši į kačių ganymą. Eina, lipa, karias, ką randa ant žemės kiša burnon. Belieka tik sekt iš paskos ir gelbėt mažių nuo jo paties.

Jei ką, dabar aš piemuo, vaikio piemuo.

Gyvenimas pagal LRT

Mano vaikystėj „Panoramos” laikas buvo šventas, nes tai buvo ramybės laiko pradžia pasiruošimas nakčiai. Dar ten buvo visokie „Labanakt, vaikučiai”, kur atrodė nesąmonė taip anksti eit miegot.

Nebėr „Labanakt, vaikučiai”, tai mano vaikis eina miegot „Panoramos” laiku.