Dantuoti mažiai yra labai panašūs į triušį su rankytėm. Viską pagriebs, viską susikiš burnon, viską pabandys perkąst.
Pasigavo vaikis dantų pastos tubelę… ir dabar toj tubelėj dvi skylutės. Dantų pasta nauja, o mes net kamštuko neatidarę, spaudžiam pastą per šoną.
Sumigdę vaikius, naktį, ruošiamės pirmajam mažiaus gimtadieniui. Karpom iš spalvoto popieriaus jo vardo raides. Akis limpa iš nuovargio. Sau tyliai galvojam, kad labai protingai padarėm mažei davę trumpesnį vardą. O ir kai kurias raides bus galima dar kartą panaudot.
Aš vaikį geriau panešiosiu… Geriau viena ranka pasidarysiu kavos. Su koja pakelsiu numestą rankšluostį. Aš geriau jį panešiosiu. Ne, ne dėl to, kad auginu raumenis. Paprasčiausiai aš taip bandau išsaugot nors kažkiek tvarkos ir sulaikyt mažių nuo pavojingų žygių.
Jaučiu, kad senstu ir netenku klausos. Kai mažiai tam pačiam kambaryj kaip mes, telikas paleistas vos ne visu garsu, tačiau aš nieko nesuprantu ką ten ekrane murma. O kai vaikiai miega, žydrą ekraną pritildom tiek, kad ir vėl tenka skaityt šnabždesius iš diktorių lūpų.
Fotografuokite miegančius vaikius. Fotografuokit. Tai ne tik leis jums pažaisti su fotoaparato nustatymais, nustatyt ilgesnį išlaikymą, išbandyt kitokius white balance’us, tai taip pat leis sunkiom akimirkom prisimint, kad jūsų vaikiai gali būt nuostabūs… kai miega.
Kiemas išvalytas, o aplinkinėse gatvėse pusnys. Tad mūsų kaimynystės mažų vaikų tėvai išrikiuoja vežimėlius ir vorele stumia atžalas, dalinas auklėjimo paslaptimis.
Toks jausmas, kad mūsų kieme susprogdino demografijos gerinimo bombą. Neina per vežimus praeit.
Seniai nusikaliau sau terminą „Bardakatorius”. Jei reiktų jį apibrėžt aš parodyčiau mažių. Sukabinai rankšluosčius? Bardakatorius visus juos numes ant žemės. Tvarkai pamirštus žaislus? Bardakatorius kur buvęs kur nebuvęs vėl užsimanys žaist.
Tvarka? Baikit, nemanau.
Lauke pūga, o namuose du zirzuliuojantys mažiai bei du vargtelėję suaugėliai.
– Gal nori pasivaikščiot? – sarkastiškai klusteli vienas žiūrėdamas pro langą.
– Aišku! – entuziastingai atsako antras suvokęs, kad galės vienas išeit be vežimų.
– Ir aš. – užsimano pirmas.
Viskas, kartoju, viskas yra skaniau vaikiui nei jam paruoštas maistas. Dantim įsikanda į maišiuką, medinį žaislą, plastinkinį IKEA maitinimo kėdutės staliuką.
Va taip vat mažius smūgiuoja žemiau juostos per vidinį Jamie Oliverį ir tėvišką Beatos virtuvės versiją.
Mažo vaiko tėvai veik iškart tampa pabaisų pabaisom. Šiandien aš vos nesutraiškiau eglės, nuspyriau šalin namą, netyčiom užkliudęs bokštą jį nugrioviau bei per klaidą išmečiau kažkokį žmogeliuką šiukšliadėžėn. Kiek skausmo ir kančių suteikiau žaisladėžės gyventojams.
