Stebiu ir neatsistebiu. Kakės muzika mažių suerzina. Greit paleidžiu raminančią Depeche Mode „Personal Jesus”. Vaikius tūpčiodamas į taktą iš stalčiaus išsitraukia ausines. Vieną galą susikiša į… burną ir patraukia savo reikalų tvarkyt.
Jau jaudintis ar čia OK?
Kuo dažniau susiduri su žmogum, tuo daugiau apie jį žinai. Gali pasakyt ką anas mėgsta, ko ne. Ką vertina, kuo bodisi. Rodos diena iš dienos gyvendamas su vaikiu turėčiau žinot viską. Kur gi ne!
Jei paklaustų: „Ką mėgsta mažius?”. Turėčiau pasitikslinti: „Šiandien?”.
Tas keistas jausmas apimantis mažų vaikų tėvą. Rodos laiko marios. Gi „atostogos”, bet dėmesį skirt kažkam kitam, ne mažiam, galiu tik sekundei. Rašo draugas: „duok žinot kada galėsiu pasukt”. Va penkiolika minučių… Nepaskambino. And it’s gone. Laukiam kito momento.
Tas vaikių švelnumas, vieną akimirką jie glosto tau veidą, kitą jau gauni atlapakalia ranka į akį. Tačiau mažų vaikų tėvai turi slaptą ginklą – 3 dienų barzdelę. Čia toks ežiuko gynybinis manevras.
Žiūrim su brangiausiąja į nusikalusį mažių apsiblaususiom akim.
– Nuvarginai vaikių, – priekaištauja man.
– Tai aš jį nuvarginau? – nužvelgiu mus abu perbalusiais iš nuovargio veidais ir pradedu isteriškai kikent.
Žmonos glėby suniurzga mažė. Neatrodo labai nusikalus.
Velniop tuos balto triukšmo generatorius! Paleidžiu vandens teliūškavimą. Vaikis rimsta, pradeda snaust. Pats pradedu knapsėt, o tada tik šnai! Pradedu galvot apie prieplauką, kurioj panašiai teliūškuoja bangos ir NESTOVI mana jachta.
Taip sunervino, dabar neužmiegu
Meilė nuskausmina. Apsikabini mylimą žmogų ir ranka, kuri vienam begulit iškart pradėdavo tirpt, po brangiausiosios galva išlaiko gyvybę net kelias valandas. Ant sofos vienoj padėty šiaip ilgai neišbūnu, bet įsitaiso ant krūtinės mažė ir galiu nejudėt kelias „panoramas”.
Kai renku žaislą savo mažiui (vaikė dar truputį per maža), visad savęs paklausiu: „Ar aš pats norėsiu su tuo daiktų žaist? O brangiausioji?”. Nes nieko nėr liūdniau kaip niekam nereikalingas žaislas.
Gavo vaikis dovanų, su mylimiausiąja pešamės kurio eilė žaist.
Esu girdėjęs, kad kinų kalboj labai svarbios intonacijos. Tai va… mano vaikis – kinas. Pasigriebęs „tete” žodį, skirtingomis intonacijomis bei pasispygavimais pasakoja apie sesę, katiną bei savą tėvuką.
Mes visai nepasimetę, visai. Kaip nesupratom, taip nesuprantam.
Mažius ir vaikė pradeda okupaciją. Daiktai niekur nebetelpa. Stoviu su dviem išardytais vežimais prie mašinos ir bandau vieną ratą kišt ten, lopšį ana va ten.
Taip tetrinuos prieš kiekvieną kelionę, kol galų gale bagažinė užsidaro. Dabar beliko susodinti keleivukus.
