Žyma: papathings

Kadais vaikiui užrodžiau sudžiuvusius lapus įstrigusius ventiliacijos grotelėse. Atrodo nieko čia tokio, tačiau nuo to laiko jis vis rankioja visokius pageltusius lapelius ir neša mums.
Jetau, kai mažius pavargs rudenį, kai visas kiemas bus nusėtas tokiom gėrybėm.

Man vairuot nepatinka, tad dažnai mus vėžina brangiausioji. Kol buvom be vaikų, keliaujant bimbinėdavau. Dabar gi, visi vojažai nesibaigiantis darbas. Mažei soskė iškrito. Vaikius kažiko zirzia. Saulė į akis spigina.
Visą kelią persisukęs. Aerobika su saugos diržais.

Pratinu vaikį prie lovos jo kambary. Miegu veik ant grindų (ištraukiamam stalčiuj su čiužiniu). Mini komandiruotė iš savo lovos.
Prieš miegą pažiūrėjau siaubiaką. Pasidarė nejauku. Tada prisiminiau esąs ne vienas kambary – mažius apsaugos.
Tai tiek to suaugeliškumo.

Esam atsargi pora. Viską apsvarstom, pasveriam, pakalbam ir paskaičiuojam. Viens kitą meiliai po diskusijų išvadinam „buhalteriu”.
Vaikis toks pat. Kol nepradėjo pasikliaut savo kojom nevaikščiojo. Bet sako, kad antri priešingybės pirmiems. Mažoji jau stojas lėkt.

Pastebėjot, kad beveik visi giminystę nusakantys žodžiai trumpi ir sudaryti iš besikartojančių skiemenų: maMA, teTE, dėDĖ, seSE ir baBA.
Bet kai mažei reiks pirmąsyk pasakyt „brolis”, ji supras, kokia sunki moterų dalia šiam pasaulyje. Nebent spėsim įteisint „bobo”.

Kalba – sudėtingas dalykas. Mokykloj rodės, kad sunkiausia yra sudėt kablelius. Dabar suvokiu, kad sunkiausia parinkti žodžius.
Vaikis išmoko tart „sese”. Rodo į sesę ir manom jį suprant žodį.
O tada pasimaišė ji, mažoji kaimynė… Anot mažiaus ji taip pat „sese”.

Dienos nūnai tvankios, tad vėsintis su vežimu varom į parduotuvę. Vaikis užsimano tai vienos, tai kitos prekės. Praeidama pardavėja tarsteli mažiui:
— Ar matai ką per kepurę?
Tik tada pamatau, kad ši užkritus anam ant akių. Betaisydamas pamaniau, kad gal neverta.

Nuvarėm į kaimukį. Paleidom vaikį braidyt po pievas, bet ans pasirinko sėst prie vandens pilnų puodų ir su samčiu šventino visus praeinačius, bet labiausiai save.
— Žiū, bus kunigu. – tarstelėjo uošvis.
„Neduok die!” – pagalvojau. Tai tiek to mano ateizmo.

Lenk medį kol jaunas, nes jei nelenksi, ans bus tingus ir nifiga nenorės žaist papildytos realybės žaidimų. Kirmys į telefą įsikniaubęs namie ant sofos.
Paėmiau mažių, vėžimą ir į Ingress anomaliją. Lai pamato kaip tikri žaidėjai įsikniaubę į telefonus gatvėm vaikšto.

Net savam kieme gali pamatyt gamtos stebuklų. Va, jaunas patinėlis patrepsėdamas artinas prie patelės. Apsuka ratą, išleidžia keistą garsą, mosteli dangun, kažką suburba. Nueina, bet grįžta su spalvotais vėjo malūnėliais.
Mažoji kaimynė apšalus nuo mažiaus vilionių.