Ne, nu bet tai jo

Tėvystė pilna dviprasmiškų jausmų.
Daržely vaikis atsisvekindamas virktelėjo. Ištiesė rankas į auklėtoją. Parodė „ate” MAN! Prieš tai bandydavo išdurt, vos atėjęs atsisveikindavo su grupe. Užvėrus duris akimirką paverkė. Nurimo.
To juk ir siekėm, tai kodėl pavydžiu?

Mano šarvai – mažių pietūs

Mažius reik labai daug kartų praust ir valyt. Nupurtyt trupinius. Nušluostyt rankas. Po nosim rankove brūkštelt. Paseilinus pirštais žandus pavalyt.
Paaugę anie jau patys trinas su snargliukais ir maisto likučiais.
Vėliau susivoki tapęs super herojum – Žmogum šluoste.

Ratai, batai, paknupstom

Vaikis pradėjo veržtis iš vežimėlio laisvėn. Visi pasivažinėjimai panašėja į lakstymą paskui mažių tąsant vežimą. Kas nėr labai lengva, nes ans dažnai keičia judėjimo trajektoriją.
Štai ir vėl! Lekia link šuns krūvos, kurion jau buvo prieš kelias dienas įminęs.

Cirkas su blykstėm

Vaikius nufotografuot lengva. Gražiai nufotografuot, veik neįmanoma. Tai jie žiūri bet kur, tik ne į objektyvą, tai išsiviepia netinkamu laiku.
Bimbinėdami praėjom krykštynų fotosesiją. Alaso daug, kadrų mažai. Brangiausioji leptelėjo:
— Vienas mažius, šeši klounai.

Dėmesio! Dėmesys pareina!

Minios gerbėjų. Krūvos dovanų. Visiems reikia mano dėmesio. Visi tiesia rankas norėdami įsiteikt.
Sužvaigždėčiau, bet fanai – lopšelinukai. Dovanos – patrinti, geresnes dienas matę žaislai. O snarglius kasantram reiktų nuvalyt.
Taip pasitinka darželis mane ir vaikių.

Sriubanautai

Neseniai apturėjau social awkward situaciją. Na tokią kai neįsipaišai į bendrą kontekstą.
Tai va. Darželio valgyklėlėj, bemaitinant vaikių, į mane keistai įtemptai žiūrėjo gal koks tuzinas mažių, kurių veidai buvo nubuzoti daržovių sriuba. Per švarus kibo?

Namas pilnas verksmo ir zirzalų

Pratinam vaikį prie darželio. Pirmom dienom, kelios valandos. Palieku slapčia išsėlinęs. Grįžęs sutartu laiku girdžiu kaip visas darželis aidi nuo verksmų.
Užėjęs suprantu, kad ir koks būtų sunkus pirmadienis darbe, jis niekai palyginus su tuo ką ištveria auklytės.