Žyma: papathings

Ech tas dovanų sezonas. Taip galvą susuka, kad ryte jau nė pats nebežinai kaip čia ta naktis praėjo.
Pabundi, šalia savivartis.
Pasikrapštęs po antklodę randi lazdelę, tada dar vieną, o dar panaršęs ir vaivorykštės spalvų metalafoną.
Tai aš čia kažkoks žaislofilas?

Vaikiai tik pradedantys kalbėt dažnai įsikanda kokį žodį, kur kartojas tas pats skiemuo, ir kartoja belenkada.
Mažė džiaugsmingai ant viso Kalėdinio stalo sušunka:
— Kaka! – ir prunkšteli.
Su brangiausiaja automatu ataidim:
— Kaka!
Tarkim, kad šis žodis reikš Kalėdas.

Bevažiuojant prie Kūčių stalo vaikiams vis padavinėjau tai vienus, tai kitus užkandukus. Bandžiau atspėk ko anys nori.
Atvažiavus teko pripažint, kad berankiodamas trupinius ar didesnius maisto gabalus, jau buvau surinkęs tris ar keturis patiekalus.
Mažas pranašumas.

Pirmas Kalėdinis žiburėlis nenusisėkė. Vaikiai pervargo. Teko evakuotis nepasirodžius raudonšvarkiui.
Grįžus susierzinęs mažiams išrėžiau visą tiesą. Jokio Kalėdų senio nėr! Dovanas palieka mylintys žmogusai!
Jie tik pavargę linksėjo.
Jiem nusispjaut.
Jie dar netiki.

Valgdinant mažius prireikia įvairių strategijų. Kartais strategija – greičiau kabint šaukštą, nes klientas alkanas. Kartais – žaidimas.
Su maže žaidžiam, kad viens kitą maitinam. Jį gauna šaukštą skanios ir maistingos košės. Aš gaunu… spalvotą medinį kaladuką.

Mano skolų paveldėtojai, pasirodo, yra prie meno.
Cha! Pasididins paveldą.
Mažius išberia pieštukus ant stalo ir karštligiškai griebia vieną po kito. Skubriai pabrauko lape. Meta šalin. Ima kitą.
Vaikė neatsilieka. Pasiėmus smailiausią pieštuką baksnoja dar gyvą tėvą.

Atrodo, kad greit neteksim keturkojo.
Na, nelabai ten keturkojis ir buvo. Ropot mažė taip ir nepradėjo. Klesteledavo ant užpakalio ir niekur jos ekselencija nešliauždavo. Tik pasipiktinus nurodydavo, esą atėjęs laikas ją nešt.
Pramoko pasilaikydama eit savo reikalais.

Žinot pasakymą: „what happens in Vegas, stays in Vegas”?
Jau kelintą rytą darželyje apima jausmas, kad vaikiai kažką nuo mūsų slepia. Jei rubinėj susitinka keli mažiai jie viens kitą įdėmiai stebi, tarsi prižiūrėdami, kad kokia paslaptis nepraslystų suaugeliams.

Su kolega, kubiniu tėvuku, papokštaudami svarstom kaip paleisim brangiausiasias nors kelias valandas pailsėt nuo namų, vaikų ir mūsų.
Sako:
— Davai, susimetam ir kartu prižiūrim visus penkis?
— Davai.
O tada man dašuto. Jam bus lengviau. Vietoj trijų gi 2.5 dabos.

Tėvaujant netikėtose vietose ištinka paranormalūs dalykai. Ne, tiksliau būtų sakyt nenormalūs.
Prekybos centre varčiau vaikiškas knygas. Po kelių minučių susivokiau, kad glostau knygutėj visus gyvūnėlius ir murmėdamas po nosim sakau: mūū, bee ir au-au.