Žyma: papathings

— Tai ką mokat?
— CV viskas.
— Chm. Esat dirbęs nosine?
— Ne…
— O atrama? Iš reakcijos suprantu, kad ne. Miegot mėgstat?
— Labai!
— Labai… blogai. Kiek patiekalų galit paruošt?
— 3.
— Kiaušinienę, sosyską ir šaldytus koldūnus?
— Jo…
— Tai sakot, norit vaikių…

Svečiavimasis su vaikiais vienas nesibaigiantis galvos skausmas. Mažiai vis trupina, snarglina, seilina, muzoja, o kartais išspjauna kąsnį įtrina į baldą bei įmina į kilimą.
Nesisvečiuoji, bet tyliai vertini, ar jau reiks šeimininkams padengt nuostolius ar dar ne.

— Gero savaitgalio! – visam ofisui palinki penktadienio vakarą namo išlekiantis kolega, tėvas kubu.
— Pailsėk! – kavarnai atsakau.
Žvilgsnių dvikova trunka minutę. Pirmadienio rytą aš jį pasitiksiu žodžiais:
— Tai ką? Atvarei pailsėt?
Ir abu pritariamai palinksėsim

Namuos naujas augintinis. Ramus toks. Tylus. Nesidrasko. Kur padėsi ten ir rasi.
Vaikis baisi šį myli. Nešioja ant kupros, vedžioja, tiksliau, tampo, po kambarį. Iš rankų nepaleidžia.
Dar nesugalvojom, kokį vardą duot naujajam draugui.
Koks vardas tiktų… pledukui?

— Ką tu pasakei?! – lėtai tardamas žodžius atsisukau į vaikį.
Šis padarė pauzę. Ir toliau tęsė neaiškų balbatavimą.
— Man pasigirdo? – paklausiau brangiausios.
— Aš taip pat girdėjau. – patvirtino meilė.
Sėdim. Laukiam kada vaikius kartos. Įrodys mokąs naują žodį.

Bet tai kai tėvų gyvenimas pilnas sizifiško darbo.
Kankinies, migdai vaikį kelias valandas. Glostai. Lopšines dainuoji. Pagaliau. Lūžta. Naktį prabudinėja, tave pažadina. Virkauja. Šniurkščioja. Užmiega.
Ir tada ateina laikas keltis…
Dešimtys minučių lėto žadinimo.

Brangiausioji sutiko kaimynę, mamą ketvirtuoju laipsniu (kas mano galva, yra tolygu Super Sajanui). Ši uždavė įprastą klausimą:
— Kur per Naujus?
— Namie. Niekas mūsų nekviečia. – atsakė mana meilė.
— Ir mūsų. Įdomu kodėl?
Gal kam svečių lūžtančių iki 22 valandos?

Įtariu, kad vienas šeimos narys serga depresija. Tyli. Nuolankiai pasiduoda. Daug miega. Mažai valgo.
Taip, kažkas slegia mūsų Katiną. Iš pradžių slegia vaikis bandydamas rodyt meilę. Po to mažė negali atsidžiaugt radusi plaukuotą draugą rankyčių pasiekimo zonoj.

Tikra idilė. Visi prie vieno stalo. Vaikis įsitaisęs gale. Mes su brangiausiaja iš šono. Mažė blaškos tarp mūsų. Tikri šeimyniniai pietūs.Bėda tik ta, kad sėdim prie plastikinio vaikiško stalo. Ant plastikinių vaikiškų kėdučių.
Ne į gerą tai mūsų senių nugarom.

Žinokit, veltui dėl eglutės rūpinaus. Neįdomi ši Katinui, kurs, matyt, tiek susenęs, kad apvalios formos nebedžiugina. Netraukia skarotoji mažiaus, kurs varinėdamas žaislines mašinas erzinas dėl eglės sudaromų kamščių.
Tik mažė nurankioja žemiau sukabintus žaisliukus.