Žyma: papathings

Bet tai kaip pasikeitė žaislai per mano gyvenimą. „Prie ruso”, tai jie vis gesdavo. Prisukamuose visad pirma pareidavo sprandžyna. Elektroniniuos visad išbėgdavo batarkė. Pamenat?
O dabar? Nėr ko išmest. Kalėdų Senis turės palikt tuščią maišą laikyt turimus žaislus.

Sako, kad vaikiai manipuliuoja, spaudo jautrias vietas. Kol maži, jie elgias kaip… maži vaikai su klava. Vienu ypu spaudžia visus klavišus. Vienas, kitas suveikia.
Soris, turiu lėkt. Mažius ką tik pasakė „niamnia”, tai bėgam nevalgiukui maisto ieškot.
Pala, pala…

Tiki, kad turint visas šiuolaikines mokslo žinias bei tyrimus, galima atsakyt į paprastą klausimą: kuo serga vaikis?
— Nu gal virusas… – sako daktaras.
— Koks? – klausiu.
— Tas kur dabar siaučia. – muistos specialistas.
— Koks?
— Koks skirtumas. Nuo jų nėr vaistų.

Gera savaitė buvo. Vieną dieną streikavo ūkininkai, kitą fūrų vairuotojai, trečią universitetai, o galų gale mokytojai.
Reiktų dar tėvams išvažiuot į gatves. Kokį kamštį su vežimėliais padaryt, bet yra bėda…
Niekaip nepavyktų suderint laiko. Skirtingi dienos ritmai.

Rašydamas apie artėjančias Kalėdas pagalvojau, kad gali tekt ateity vaidint senelį. Ne tą su anūkais, o tą su nugaros skausmu, kurį sukėlė per sunkus dovanų maišas.
Dabar bandau sumąstyt kaip to išvengti. Gal reikia mažiam išdėstyt vaikišką F. Nyčės posakio variantą?

Teigiama, kad glostant išsiskiria meilės hormonas – oksitocinas.
Tai mes su brangiausiaja apsioksitocininę iki pažastų. Nepaglostę pro mažius nepraeinam. Apsinešę nuo meilės sliūkinėjam po namus vos pavilkdami kojas.
Nepatikėsit, bet Katinui glostyt jau nebėr jėgų.

Patinka artėjančių švenčių metas. Vėlinių žvakes parduotuvių lentynose keičia eglučių girliandos ir papuošimai. Iš visų pakampių pradeda lįst žaislų reklamos.
Tada svarstau, žiūrinėju ir ieškau koks gi žaislas labiausiai praturtintų mano ir brangiausiosios žaidimus.

Esu dirbęs IT monitoringe, kur užsidegus raudonai lemputei reikdavo sugalvot ar čia jau bėgt, rėkt ir kviest adminus. Ar palaukt kol susitvarkys.
Apie ką aš čia?
Apie vaikių ligas gi. Nes velnias žin, kada pult panikuot, kviest mygalkiuotas mašinkas, o kada palaukt.

Stebiu kelis facebook puslapius ir anys vis ką reklamuoja. Nepakartojamą žaisliuką. Skaniausius makaronus. Tobulus pasivaikščiojimams drabužius.
Dairaus ką čia galėčia reklamuot? Nuo ko čia pradėt influencint.
— Pamaitink nevalgų vaikių. – pasiunčia mane brangiausioji.

Bet tai kai išdūrkė. Suaugi, susirandi žmogų, kuri gali ilgesnį laiką pakęst. Sugalvoji pasidaryt savo DNR kopijų, nu, kad būtų organų donorų. Rožinėm spalvom pieši ateitį, nes, nu tipo, buvai vaikas, gyvenai šeimoj. Tipo, žinai kas ir kaip.
O pasirodo, kad nifiga.