Žyma: papathings

Namuos naujas augintinis. Ramus toks. Tylus. Nesidrasko. Kur padėsi ten ir rasi.
Vaikis baisi šį myli. Nešioja ant kupros, vedžioja, tiksliau, tampo, po kambarį. Iš rankų nepaleidžia.
Dar nesugalvojom, kokį vardą duot naujajam draugui.
Koks vardas tiktų… pledukui?

— Ką tu pasakei?! – lėtai tardamas žodžius atsisukau į vaikį.
Šis padarė pauzę. Ir toliau tęsė neaiškų balbatavimą.
— Man pasigirdo? – paklausiau brangiausios.
— Aš taip pat girdėjau. – patvirtino meilė.
Sėdim. Laukiam kada vaikius kartos. Įrodys mokąs naują žodį.

Bet tai kai tėvų gyvenimas pilnas sizifiško darbo.
Kankinies, migdai vaikį kelias valandas. Glostai. Lopšines dainuoji. Pagaliau. Lūžta. Naktį prabudinėja, tave pažadina. Virkauja. Šniurkščioja. Užmiega.
Ir tada ateina laikas keltis…
Dešimtys minučių lėto žadinimo.

Brangiausioji sutiko kaimynę, mamą ketvirtuoju laipsniu (kas mano galva, yra tolygu Super Sajanui). Ši uždavė įprastą klausimą:
— Kur per Naujus?
— Namie. Niekas mūsų nekviečia. – atsakė mana meilė.
— Ir mūsų. Įdomu kodėl?
Gal kam svečių lūžtančių iki 22 valandos?

Įtariu, kad vienas šeimos narys serga depresija. Tyli. Nuolankiai pasiduoda. Daug miega. Mažai valgo.
Taip, kažkas slegia mūsų Katiną. Iš pradžių slegia vaikis bandydamas rodyt meilę. Po to mažė negali atsidžiaugt radusi plaukuotą draugą rankyčių pasiekimo zonoj.

Tikra idilė. Visi prie vieno stalo. Vaikis įsitaisęs gale. Mes su brangiausiaja iš šono. Mažė blaškos tarp mūsų. Tikri šeimyniniai pietūs.Bėda tik ta, kad sėdim prie plastikinio vaikiško stalo. Ant plastikinių vaikiškų kėdučių.
Ne į gerą tai mūsų senių nugarom.

Žinokit, veltui dėl eglutės rūpinaus. Neįdomi ši Katinui, kurs, matyt, tiek susenęs, kad apvalios formos nebedžiugina. Netraukia skarotoji mažiaus, kurs varinėdamas žaislines mašinas erzinas dėl eglės sudaromų kamščių.
Tik mažė nurankioja žemiau sukabintus žaisliukus.

Ech tas dovanų sezonas. Taip galvą susuka, kad ryte jau nė pats nebežinai kaip čia ta naktis praėjo.
Pabundi, šalia savivartis.
Pasikrapštęs po antklodę randi lazdelę, tada dar vieną, o dar panaršęs ir vaivorykštės spalvų metalafoną.
Tai aš čia kažkoks žaislofilas?

Vaikiai tik pradedantys kalbėt dažnai įsikanda kokį žodį, kur kartojas tas pats skiemuo, ir kartoja belenkada.
Mažė džiaugsmingai ant viso Kalėdinio stalo sušunka:
— Kaka! – ir prunkšteli.
Su brangiausiaja automatu ataidim:
— Kaka!
Tarkim, kad šis žodis reikš Kalėdas.

Bevažiuojant prie Kūčių stalo vaikiams vis padavinėjau tai vienus, tai kitus užkandukus. Bandžiau atspėk ko anys nori.
Atvažiavus teko pripažint, kad berankiodamas trupinius ar didesnius maisto gabalus, jau buvau surinkęs tris ar keturis patiekalus.
Mažas pranašumas.