Žyma: papathings

Vat per juos viskas pasikeičia, susibalamutija ir susimaišo.Kviečiu Brangiausiąją rėkdamas visu balsu:
— Maaama! – kad vaikiam būtų aišku.
Iš kažkur, atsiliepia Močiulė, mano mama:
— Kas nutiko?
— Ne tave kviečiu. Žmoną. – teisinuos.
Taip patapom mamuku ir tėtuku.

Vaikiams patinka kartojimas. Jie kai užsiciklina ant vieno garso, vieno žaislo, vieno fimuko, vieno… na žinot patys.
Blogiausia ne tai, blogiausia kai anys tave paverčia papūga. Eina per tris paveiksliukus ir klausia:
— Kas čia?
O pats:
— Mašina/traktorius/dviratis.

Po darbą klajoja vaikis. Užklidęs virtuvėlėn stabtelėjo ties pyragu bei saldainiais. Padrąsinau pasivaišint. Pasirinkęs saldainius nuvarė savo takais. O pats sau galvoju, mažius tai ne mano, mažu neleidžia tėvai saldumynų ryt.
Niekis, kol kas treniruosius ant svetimų.

Vaikiai garantuoja daug dalykų, pavyzdžiui gali tikėtis, kad: senatvėj bus kam vandens paduot; padidėja šansas turėt tinkamą organų donorą.
Tačiau taip pat didėja tikimybė būt sužalotam. Aną savaitę gavau nosin iš galvos. Šią, mažius beveik įstatė brangiausiai mėlynę.

Dėl viruso vis pataria plaut rankas su muilu. Tiesą sakant, gyvenime tiek murkdytis muile neteko kaip auginant mažius. Vienas pavarė, kitas pridirbo, tada išsimuzojo. Jei ne vienas, tai kitas galas prašos prausimo.
Nesibaigiantis tėvo putojimas ir burbuliavimas.

Garbės žodis, valdaus. Nesistengiu vaikų neturintiems draugams prakišt idėją, kad viskas jų gyvenimuose kaip ir gerai, BEEET jiem trūksta kokių dviejų, trijų vaikių ant kupros.
Nes čia kaip su bajeriu, kurs tau juokingas iki LOLo, bet perpasakojęs jauties durneliu.

Vsio! Atmatalinau 4 paras ant gulto, t.y. ligoninėj.
Galiu tik džiaugtis, kad manas vaikis buvo nepakartojamai geras ligonis. Visas procedūras, vaistų vartojimus ištvėrė be didelių scenų.
Bėda tik, kad kuo sveikesnis ans tapdavo, tuo sunkiau buvo man „matalint sroką”.

Ar žaidėt slėpynių palatoj? Mažoj erdvėj, kurioj viskas permatoma. Negana to, supranti esąs nepakankamai mažas, lankstus ir plonas, kad tilptum į spintelę, po lovą ir už durų.
Tik vėliau supratau, kad žaidimo esmė ne pasislėpt, o būt surastam mažiaus nurodytoj vietoj.

Stovim prie lango. Abu treninguoti, nutriušusiom maikėm. Aptarinėjam aikštelėj pastatytas mašinas. Pasakojam viens kitam už ką ir kaip čia patekom. Svarstom kada paleis.
Trūksta tik semkių ir trijų juostelių. Toks tas ligoniniaujančių tėvų gyvenimas – sunkus laukimas.

Vidurnaktis. Pro duris įplaukia ji. Apsirengus seselės uniforma. Vienoj rankoj laikydama švirkštą sušnabžda:
— Prasiprocedūrinam?
Lėtai verčiuos iš lovos. Pakeliu vaikių ir atiduodu procedūrų malonei.
Ji išeina.
Mažius miega.
Aš galvoju, kažkaip ne taip filmuos būna.