Žyma: papathings

Mažiai savo vaikiavimu daug ką sulaužo ir sugadina, bet įdomiausia kai jie sunaikina tėvų estetikos jausmą. Žiūriu laidą apie įdomius namus, interjerą, o pačiam sukas mintys: nesaugūs laiptai; per daug kampų; kaip suprast, atidarius duris patenki į mišką ar baseiną?

Kiekvieną vakarą migdant vaikį permąstau dieną (nes reikia papathingsą parašyt), ir jei ši buvo lengva, mažiui padėkoju.
Šįkart susimąsčiau. Juk jei treniruotė yra sunkesnė, ji yra geresnė. Dabar kiekvieną vakarą dėkosiu vaikiui už… treniruotę.
Prisiprašysiu, žinau.

Karantinas parodė, kodėl taip sunku auklėt vaikius. Ne tiesiogiai ant mažių tai pasimatė, savyje pajutau.
Sako nešiok kaukę ir staiga noris nenešiot, nors iki tol jaučiaus nindze. Liepė kelias dienas pabūt mieste, o šikna taip ir niežti išvažiuot ir pažėt kas bus.

Mažoji turi potraukį dainuot. Vos tik apima gera nuotaika, prie stalo po sočių pietų ar važiuojant vežimėliu, ji pradeda niūniuot dainelę. Jei nekreipsi dėmesio, dainavimas stiprės tol, kol užgoš viską. Atkreipus dėmesį, koketiškai susigės, sau paplos ir tęs koncertą.

Su karantinu vaikiams nepasisekė. Ne tik, kad dienas ir naktis su tėvais. Išprotėt galima! Tačiau gimdytojai susigalvoja pradėt užleistus reikalus. Atpratint nuo soskės, pripratint prie puoduko.
Vienžo, greičiau tai baigtųsi, nes kiek galima su mažiais ekspermentuot.

Žaviuos tėvais, kurie stengias nubrėžti ribas nesakydami žodžio „Ne!”.Man taip neišeina. Reikia apmąstyti. Protingai paaiškinti. Sudėliot žodžius be neiginio.
Bet kaip tu kitaip suspėsi pasakyt „nelaižyk sienos” ar „nevalgyk smėlio”?
O ką keistesnio užneninot Jūs?

Senelis, atvažiavus aplankyt, paimdavo glėbin ir pabučiuodavo. Po to klausdavo: „Duria?”. Aš atsakydavau, kad duria, nes jis skųsdavosi tik kas kelias dienas.
Dabar ir aš savo vaikius nubrozdinu savaitine barzduke, nes galvos nuplaukinimą darau tik kartą per savaitę.

Yra toks rusiškas posakis: minkštąją pakėlei – vietą praradai. Mano brangiausioji patyrė, kad vaikiai jau vadovaujas šiuo išsireikimu. Bepietaujant mažiui prireikė ant puoduko. Nuskubėjusi gelbėt kelnių išgirdo bildėjimą.
Mažoji ištaikius momentą nustūmė mamuko kėdę.

Mačiau patį gražiausią vaizdą. Atrodė, kad pasaulyje įsivyravo harmonija, taika ir ramybė. Nušvitimo akimirka, tikras dzen.
Jie sedėjo dviese ant susineštų kėdučių bei draugiškai žaidė. Dalinosi žaislais. Šypsojosi.
Visata buvo sustojus lygiai penkiom minutėm.

Besėdint karantine vieni išprotėja iš nuobodulio, gi aš turiu naują pomėgį. Pavasaris. Stebiu migraciją. Ne, ne paukščių, mašinų. Vaikis paima visą savo autoūkį ir po vieną mašiną stumdo iš vieno kampo į kitą ratu po kambarį.
Gaudesys. Avarijos. Kamščiai.