Žyma: papathings

Karantinas, tai karantinas. Dirbsim iš namų.
Sakysim, kad tai „Atsivesk vaikius darban” diena. Dar tai bus „Augintinio ofise” diena ir „Sutuoktinio biure” diena.
Ir taip kokį mėnesį.
Įdomu, bus nors viena tikro darbo diena, ar reiks padirbėt naktim, vaikiams miegant?

Kadais domėjaus kaip veikia atominės bombos. Pagal enciklopediją, užtaisas detonuoja kai krūvon sumetamas tam tikras kiekis medžiagos.
Žiūriu į savo mašinos galinę sėdinę su vaikiais ant jos, ir matau bombą, kuriai sprogt neleidžia plonyčiai kėdučių diržai.

Viskas! Dabar prasideda tyla. Nebebus jokių sirgalių šeliojimų. Koncertų. Mokyklos skambučiai nebedrums ramybės. Dvi savaitės poilsio…
Tačiau tai reik kažkaip išaiškit mažiams. Nes dar vakar namuose jie surengė lenktynes, koncertą bei kažkokį prastą bušido turnyrą.

Mažių tėvai, prisipažinkit, juk gąsdina tas virusas ir masinio karantino tikimybė? Uždaryti darželiai. Darbas iš namų.
Mane tai labai, nes koks ten darbas, jei vaikiai neleidžia net ramiai iš kaladėlių namo pastatyt.
Nelaiko jiem nervai matant tėvą užsiėmusi ne jais.

Kartais pagalvoju, kad nesu geras tėvas.
Vaikis gimtadienio dovaną gavo gan pavėluotai, ir ne todėl, kad ši keliavo iš Kinijos. Paprasčiausiai neprisiruošėm. Kartu su dovana mažių ir paskiepijom… skiepais, kurie turėjo būt suleisti prieš pusmetį. Snargliai neleido.

Nuo šeštadienio ant dešinės rankos nešioju tatuškė. Vaikišką, su Peppa the Pig veikėju. Darbe dėl virusų sveikinuos duodamas žaibą, tad mano tatuiruotė nelieka nepastebėta.
Labai greit atseku kas turi vaikių, o kas ne.
Kaip galima nežinot raguotos kiaulės su megafonu?

Pasakę, kad turim pametinukus, sulaukiam patikinimų esą mūsų mažiai draugaus, bo mažas metų skirtumas.
Aš brolį, sesę turėjau, žinau tas draugystes.
Vėliau tie patys pasakoja istorijas kaip vaikai mėtės kirviu. Pats esu vos iš malkos negavęs.
Tai tiek apie draugystę.

Apsiporavę-susižiedavę, jūs gi žinot jausmą, kai nusimovęs žiedą karts nuo karto jo ieškai ir jauties truputį nuogas?
Seniai, brolis pasakojo, kad šeimynai išvažiavus pirmom valandom kaifuoji, o po to pradeda visų trukt, kaip to nusiimto žiedo.
Stokholmo sindromas.

Padurnėji tapęs mažų vaikų tėvu. Sumigdai vaikius. Uždarai jų kambario duris, ir nors pačiam akis merkias nuo savaitės nuovargio, sėdi beviltiškai ieškodamas pramogos per televizorių.
„Eik miegot!” – sau sakai, nes nors ryt ir šeštadienis, vaikiam į tai nusispjaut.

Jie chaoso generatoriai. Suprantama, kad jų atsiradimas viską apverčia aukštyn kojom, bet jie čia nesustoja. Esant menkiausiai progai, mažiai padarys taip, jog tvarka sugriūtų.
Pavyzdžiui, nori apauti dešinę koją. Pastypčiojęs vaikius atkiš kairę.
Su kojinėm lengviau.