Žyma: papathings

Mažų vaikių piešimas yra kažkas, kažkas… beprasmiškai švaistūniško. Keli brūkštelėjimai pieštuku. Pamaliavojimas seilėm bei maistu ir jau verčiamas naujas bloknoto lapas.
Jei vaikių nupieši bent kažkiek gražesnį abrozdėlį, šis bus paskandintas beprasmiam zigzagyne.

Kiekvieną žaislą, knygą ar šiaip daiktą, mažų vaikų tėvai vertina tiek, kiek šis suteikia atokvėpio.
Įdavei mažiui samtį ir ans laksto SAU laimingas – nuostabu. Bet jei juo užsimoja stabtelėjęs prieš langą – ne taip nuostabu.
Taip ir bėgiojam, truputį atsikvėpdami.

Žinot, kai įjungiamos civilinės saugos sirenos ir aidi visas miestas?
Kartais rodos, kad vaikiai savo džiugiu spygavimu pasiekia panašius decibelus. Ir jiem tiek džiaugsmo, dėl tėvų kančios, tad dar garsiau spygteli.
Trūksta SMSo su įspėjimu apie gresiantį apkurtimą.

Dabar vaikių tėvai svaigsta, kaip jie paleis mažius į darželius, o patys pasišokinėdami varys namo pamiegot.
O jei atsidarius darželiams nenorėsim mažių paleist? Bijosim, kad nesaugu, kad per greit. Bet iš tikro panikuosim netekt gyvenimo, prie kurio jau pripratom.

Kartais girdžiu, kad karantino metu žmonėms trūksta žmonių. „Tai pasidarykit!” – pats sau pagalvoju.
Kaip sakė mano draugas, tėvas kubu: „aš su keturiais prisibendrauju, užtenka”. O tėvas ketvirtuoju, tik numojo ranka bėgdamas pro šalį.
Kam tie žmonės, vaikių tėvams?

Per karantina kartoja, kad reikia laikytis atstumo.
Tai žinokit, būnant mažių tėvu apima jausmas, kad dirbu policininku. Vaikė nesilaikė saugaus atstumo, gavo kaladuku per galvą. Mažius per arti. Sesė peštelėjo šio ševeliūrą iš visų jėgų.
Karantinas baigsis, tai ne.

Ech tie mažių tėvai – rizikuot linkę nutruktgalviai. Susigalvoja vakarais ilgiau pasedėt, pažiūrėt seniai matytus filmus, naujus serialus. Užsisėdi iki išnaktų. Nusikalę griūna lovon ir naiviai tikis, kad pavyks išmiegot iki pat ryto.
Tačiau naktim nutinka visko!

Menu, vaikystėj nemėgstamą patiekalo dalį suvalgydavau pirmiausiai, kad galėčiau pasimėgaut pabaigoj. Pavyzdžiui, koldūnus pradedavau nuo mėsos ir mėgavaus skūrelėm.
Vaikis labiau mėgsta kukulius. Man lieka virta tešla.
Win-win. Ir pundzrius pavalgęs, ir tėvas sotus.

Darbas iš namų turi pliusų. Be to, kad kelionė darban trunka akimirka, atgal grįžtu taip pat greit.
Galiu pietaut namuos… na kaip galiu, turiu, nes kitur negaliu.
Bet geriausia, kad net kelis kartus per dieną galiu pamatyt nušvitusius vaikių veidus, nes grįžau namo.

Mums netinka robotas siurblys. Kada jį paleist? Kai viskas sutvarkyta? Kai visi žaislai sudėti į savo vietas, nebesimėto kiekvienam buto kampe?
Tai ačiū ne! Man reikia žaislus renkančio roboto. Arba žaislų, kurie susirenka savo detales ir nutupia tvarkingai lentynose.