Žyma: papathings

Kieme pro šalį pravažiavo kaimynė stumdama vežimėlį. Iš paskos kaimynas su žoliapjove. Natūralūs priešai. Viens nori vaikių užmigdyti, kits nori savo kieme nusipjaut žolę… ir pažadinti kaimynuką, o jei pasiseks, kelis.
Vasaros garsai, žoliapjovė ir mažių verksmai.

Draugas, pasakoja kaip vaikis mamos prašo blynų čia ir dabar. Ši paaiškinus, kad iškeps vėliau, sulaukia replikos:
— Gal reiktų nusipirkt dar vieną mamą?
Mažu draugas prisvaigo apie dar vieną mamą namuos, bet priminiau – mama viena nevaikšto, ji ateina su mažiais.

Teks pripažint, kad mažius yra neištikimas. Užmiega lovoj tai su vienu, tai su kitu žaislu. Nėr jokio pastovumo. Nežinia kokį padargą teks tamsoj iš po anklodės ištraukt, nes galų gale viskas nusėda mano lovoj. Galiu užmiršęs saugumą nakčia patirt kokią keistą traumą.

Mažiai sugadina smegenis. Kiekvieną kelionę vaikio zyzimą užliuliuojam didelėm transporto priemonėm: vilkikais, traktoriais, kranais ir pan.
Mažius dairos išsižiojęs.
O važiuodami su meile vieni, viens kitam rodom, komentuojam sunkiąją techniką.
Rimti poros pokalbiai.

Su brangiausiąja turim svajonę. Atsisėst ryte terasoj ir ramiai atsigert kavos, kol mažiai žaidžia kieme. Ir nors mums pavyksta pasidaryt kavą, išsinešt ją laukan, deja, bet toliau prasideda kažkokios nesąmonės. Gurkšnis ir bėgam gaudyt, taikyt, ramint, guost, gelbėt.

Mažiai atveria duris. Su vaikiu greičiau pateksi pas gydytoją. Gali stot pardėj į specialią eilę, kur bevaikius ir įgalius už tave pravaikys kasininkė.
Vakar mums vaikis atvėrė ZILo duris. Paprasčiausiai pamatė savininkas, kad mažius išsižiojęs spokso į sunkvežimį.

Susilaukiau vaikių truputį senstelėjęs, tad pradėjau domėtis statistika ir matematika.
Delioju, skaičiuoju.
Kiek man bus kai jie taps pilnamečiais?
O kai kaimo sodyboj savo penkiasdešimtmetį švęsdamas darysiu jiems gėdą ar labai supaauglėję bus?
Anūkų ar sulauksiu?

Žavus vaikių betarpiškumas. Gatvėj jie mostelėdami sveikinas su nepažįstamais. Spokso akys išpūtę.
Prisiminiau vaikystę. Kiemo šaika lankėm ligotą senutę. Suvirsdavom į jos namus saldainių.
Kai dabar pagalvoji… laužėmės į privačią valdą saldumynų.
Cukrinės lomkės.

Kas nors vis pasako: „Noriu duot savo vaikiams, tai, ko pats neturėjau”. Ką žinau. Valgau sau braškes, prinokusias, saldžias. Dalinuos jomis su mažiais. Ir tada tik „Bac!”.
Atėjo suvokimas.
Pačiam gi vaikystėj teko tetos braškyną nuvalgyt… kol dar uogos buvo žalios.

Žaltys! Įsliūkina į lovą. Šalia susiraito. Įsipatogina. O po kokio pusvalandžio, žiū, ir jau ant pačio krašto guliu. Užpakaliu jaučiu prarajos šauksmą. Nugara visą naktį įsitempus ryte atkeršis mažu, užknisančiu maudimu.
Ir viskas tik dėl to, kad vaikius išmiegotų.