Žyma: papathings

Išvarėm į lauką su stumiamu paspirtuku. Vaikis sėdi it ant moco. Tai palinksta priekin it būtų su britvą, tai linguoja į šonus manevruodamas.
Pagalvoju, kad pirmas mažiaus automobilis ar mocas bus varomas tėvo prakaitu uždirbtais pinigais.
Dabar gi, tik prakaitu.

Nežinau kaip jums, bet jei bevalgant aplanko mintis, kad lapnojamas patiekalas patiktų vaikiams, iškart prarandu apetitą. Žiūriu kaip čia palikt mažiams kokią porciją.
Tačiau valgant nesveiką maistą, tokios mintys nelanko.
Vienžo, geruoju nesibaigs man tas karantinas.

Tėvaujant reikia daug ko išmokt. Deja, bet vaikiai nėra geri mokytojai. Tiesą sakant jie klaikūs. Tenka ieškot profo. Žmogaus pilno kantrybės, supratimo, švelnumo ir meilės. Žmogaus gebančio vienu metu virt sriubą ir mylėt.
Mokaus iš Brangiausios, iš mūsų mažių mamos.

Tai vienas, tai kitas, o kartais ir abu kartu, subalbatuojam vaikiams atsakydami į jų „kasss šia?” nepaliaujamą laviną.
Bargiausioji:
— Kaip pavargau nuo tokio kalbėjimo. Noriu normalaus bendravimo…
— Manai, kad po visų tų leliavimų vis dar mokėsi, normaliai kalbėt?

Būnant tėvu turi du pasirinkimus: būt vaikių draugeliu arba juo nebūt. Ūžsimanęs būt per vidurį, esi nenuoseklus mažių augintojas.
Nedraugeliu būt sunku. Reik ribot, atiminėt, visokius peilius, degtukus ir saldainius, kuriuos vėlai vakare tenka sunaikint,.. bevalgant.

Mano vaikė tikras visureigis. Užsikabaroja ant sofos ir trinas nuo vieno jos galo į kitą. Lipa per mane, per brangiausiąją ir per brolį, o tada atgal per visus vėl. Keturiom per galvas, pagalves ir gimdytojų kantrybę.
Na kaip visureigis, toks mažas parketinis SUVas.

Internetuos daug memų apie kačių tarnus, kurie su šeimininkais bando kalbėtis katiškai, miauksi. O katės pasibjauri tokiom pastangom.
Žaisdamas su vaikiu balbatuoju jo kalba.
— Tiutiuja. – sakau rodydamas į žaislinę mašinytę.
— Didija! – pasipiktinęs pataiso mažius.

Su kokia didžiausia saviapgaule susidurėt? Tai yra, kai jau pradėjot svaigt apie savą genų kokteiliuką lakstantį po virtuvę, ką prisvaigot taip, kad dabar žvelgdami atgalios suvokiat: „Šakės, na ir durnių durnius buvau!”.
Nemaniau, kad skaitomiausia knyga kriuksės.

— Tau reik motyvacijos? – klausiu brangiausios.
— Ko tokio? – perklausia.
— Na tikslo gyvent?
Ji žvilgsniu bando parodyt į mažius. Aš apsimetu nesuprantąs.
— Na, kad kas įspirtų į užpakalį?
— Aaa! Nereik. Mane naktim į veidą mažė spardo. Daugiau motyvatorių nereikia.

Paruošti sriubą, kurios vaikiai nevalgys labai paprasta. Sudedi visus ingredientus, kuriuos šie mėgsta. Paverdi valandžiukę ir voila. Maistas, kurį ruošei, stengeis jau garuoja ant stalo niekeno nepaknebintas.
Nuostabu! Štai ir vėl turiu pilną puodą sriubos sau.