Žyma: papathings

Mūsų šeimoj gimtadieniai išsimėtę. Vaikių žiemą, t.y. metų pradžioj. Vaikdirbių – rudens siautuly.
Vienžo, mes jau susitaikėm su mintim, kad pripučiamoj pily nepašokimėsim, baliaus lauke nepaturėsim.
Nebent… globalus atšilimas, arba persikelsim į pietų pusrutulį.

Kai kalbuos apie vaikius su kitais tėvais, mintyse junginėjas dvi lemputės. Pirmoji: „O dieve, mano mažius tokių nesąmonių nedaro, kaip gerai“. Ir antroji: „O velnias, jie dėl tokių menkniekių parinasi, žinotų ką išdarinėja maniškis. Pakrauptų.“
Stroboskopas galvoj.

Yra anekdotas, kur kalbas du žydai ir vienas teiraujasi, kaip gi elgiasi draugo vaikai. Antrasis atsako: „Tarsi būčiau dievas“. Klausėjas pasimeta ir susilaukia paaiškinimo: „Nieks manęs neklauso, patarimų nepriima, bet vos tik ko prireikia, iš kart kreipias į mane“.

Iš savo darželio laikų pamenu, kad nemėgau pietų miegot. Ant šilto pieno stiklinėj susidarydavo bjauri plėvė. Vieną rytą grupeliokas taip nenorėjo eit į grupę, kad net kojom, rankom buvo įsirėmęs į durų staktą.
Įdomu ką iš darželio laikų prisimins mano sodinukai.

Mes optimistai. Norįs permainų visuomenėj, kad žmogaus teises gerbtų, laikytų liežuvį už dantų, neskatintų neapykantos, ir tikimės, kad jau nuo ryt viskas bus kitaip. Nebus!
VALANDĄ įkalbinėjau mažių sutvarkyt kaladėlės. Tiek reikalų bei dramos tik dėl kaladėlių

Kai vienas mano DNR variantas padaro skriaudą kitam, išgirstu sakant:
– Eisi sėst!
Čia apie nusiraminimo kėdutę. Bet tos mūsų genų kolekcijos skirtingai reaguoja į drausminimą. Vaikis priešinasi. Mažė ramiai atsėdi, oriai grįžta ir tęsia kovą su broliu. Recidyvistė.

Kažkas negerai su grupių pavadinimais darželiuose. Tai ten žiogeliai, tai boružėlės, dar gal drugeliai ir volungėlės. Kiek meilumo ir kiek melo.
Tikri pavadinimai būtų uodeliai (nes zirzia), balandukai (nes visur teršia) ir asiliukai (nes užsispyrę ir nu… žinot).

Stoviu prie tualeto durų. Mažius viduj, bet man negalima, tik mamai.
– Tave pasirinko, – piktdžiugiškai sakau brangiausiąjai.
Kai vaikiai nusprendžia įdarbint vieną gimdytoją, žinok, bus vargo.
Kartais faina, kai tave atstumia. Gali ramia sąžine nevalyt užpakalio.

Vaikiai stebuklingai moka viską sugadint. Pagavę TV pultelį jame atranda susinaikinimo funkciją. Žvilgsniu ar šypsena suvaro sesės nuotaiką. Bet įdomiausia, kai trumpu snūstelėjimu kelionės gale sugriauna visos dienos rutiną ir savo prasta nuotaika „džiugina“ visus.

Kad ir kaip nervus bei sveikatą ėstų mažiai, tenka pripažint juos turint gydančių galių. Nesitikėjau, kad mano močiutė, mano vaikių prosenelė, dar žinoma Babos klička, žais kamuoliu, spardys ir mėtys.
Gerai, jog vaikiai geba nuo tėvų nusiurbtom energija pasidalint.