Žyma: papathings

Kas nors vis pasako: „Noriu duot savo vaikiams, tai, ko pats neturėjau”. Ką žinau. Valgau sau braškes, prinokusias, saldžias. Dalinuos jomis su mažiais. Ir tada tik „Bac!”.
Atėjo suvokimas.
Pačiam gi vaikystėj teko tetos braškyną nuvalgyt… kol dar uogos buvo žalios.

Žaltys! Įsliūkina į lovą. Šalia susiraito. Įsipatogina. O po kokio pusvalandžio, žiū, ir jau ant pačio krašto guliu. Užpakaliu jaučiu prarajos šauksmą. Nugara visą naktį įsitempus ryte atkeršis mažu, užknisančiu maudimu.
Ir viskas tik dėl to, kad vaikius išmiegotų.

Paprašė parašyt hipotetinį palinkėjimą būsimam tėvui. O galvoj viena mintis: „Nebūk atsarginiu ratu”.
Nebūk tuo, kurio paramos ieškos paskiausiai. Su kuriuo galima važiuot, tik iš bėdos, ir tik iki auklės.
Perimk krūvį. Neleisk brangiausiąjai sudilt į rutiną vienišai.

Kol kalba normaliai neapsėdo vaikio proto, ans treniruojas, renka žodyną. Kiekvienas birbiantis, ūžiantis daiktas susilaukia reiklaus: „Kas čia?”.
Mažiaus pusbrolis pasiskūndė, kad per 10 susitikimo minučių išgirdo 30 „kas čia?”.
Kad tu žinotum, kaip tau dar pasisekė.

Ramybės neduoda viena mintis: „Kuo bus mano vaikiai užaugę?”.
Dabar atrodo, kad namuos auga mechanikas ir botanikas. Meistras ir daržininkė Rita.
Vienas aikčioja pamatęs mocą, fūrą ir traktoriu. Kitas negali praeit nenuskabęs visų žiedų.
Kartu galėtų kokį ūkį įkurt.

Karantinas – nesibaigianti švilpiko diena. Kol vaikiai sėdėjo be darželio, visos savaitės dienos panašėjo viena į kitą. Tas pats, per tą patį. Dienotvarkė visą savaitę ta pati.
Kitą vertus, nieko naujo. Visi pabuvoję vaiko priežiūros atostogose žino tą jausmą.
Dejavu.

Atpratino karantinas nuo tylos. Vaikiai savam darbe, aš kaip ir darbe, bet namie.
Kažkaip nejauku pasidaro. Per tylu namuos. Tyla tęsias ilgai.
Neramu.
Įninku darban. Klavišinu ausines užsidėjęs. Ir prasideda,.. rodos vaikis suverkė, mažė suzirzė.
Aš girdžiu balsus!

Tuoj vasara. Po kiemą varinėja tai viena, tai kita žoliapjovė. Kaiminystėj kažkas pradeda triukšmingą remontą. Po langais pralekia maži, bet balsingi žmogai. O aš sėdžiu namie ir pats sau burbu, kad tiek alaso pažadins vaikius. Na ir kas, kad mažiai daržely.
Įprotis.

Brangiausioji prisipažino, kad tądien buvo susitikusi su dviem labai mažų vaikių mamom, o vieną mažių net laikė ant rankų. Po to, dar pridūrė:
„Kad tik neužsikrėst, kad tik…”.
Sunerimęs atsakiau: „Neprisikarksėk”. Ir griebiausi apsaugos priemonių, pabeldžiau į medį.

Pratini, pratini vaikiuos prie darželio, o jie ima, ir įpranta. Bet pirmadieniai gali būt sunkūs, nes mažiai per kelias laisvas dienas gali atprast ir atkrist.
Tik ne šįkart. Vaikė iš rūbinės drąsiai nupindzino grupėn. Mums su senuoju mažium beliko tik sekt iš paskos.