Žyma: papathings

Vaikių migdymas yra iššūkis. Kol atkakli sistemą. Kol išsiaiškini kas patinka, kas ne. Vienžo, baigia mažiai ir užaugt. O tada tik šnai ir susimainom migdomaisiais… vaikiais. Vėl hackint. Vėl aiškintis kaip parguldyt mažių, kad dar liktų vakaro teliką pažiūrėt.

Tik po dviejų savaičių supratau koks stebuklas mus ištiko. Ne ne, nesilaukiam trečio turto paveldėtojo.
Supratau, kad du kartus suplanavom ir du kartus susitikom du draugais, kurių rankos taip pat nukarstytos mažiais.
Dabar planuojam trečią… susitikimą, susitikimą.

Pimpačkiukai patinka vaikiams ne dėl geltonumo ar durnos kalbos. Ne. Jie patinka, nes elgias kaip mažiai. Tiksliau, kaip brolis ir sesuo. Iš pradžių susikibę už rankų draugiškai laksto varydami tėvus iš proto, o po to tik – Šnai! netikėtas smūgis ir prasideda.

Gyvenimas su vaikiais primena komedija. Tiesa, ne visad per nuovargį susiprantu pažvengt.
Migdau mažę, niūniuoju lopšinę. Ji pradeda man pritart:
– Aaa – kartoja mane. O tada staiga sušunka: – KOJA! – ir nusispardo antklodę.
Taip lopšinės pažadina visus mūsų namuos.

Mažius jau susiranda draugelių, tad pradeda rastis ir kvietimai į žaislo brolių senstelėjimo šventes. Patarkit, man du komplektus žaislų pirkt? Vieną dovanot, o antrą namuos, prieš balių su vaikiais ištestuot? Na kad maniškiai nenorėtų savos dovanos slapčia parsinešt.

Dažniau girdžiu kaip vaikiai drausminami, nei kad skatinami. Kodėl kieme skamba tik: „Stop! Neik. Nedaryk. Nelaižyk šaligatvio!“?
Gal reik pradėt šūkaut ant visos kaiminystės: „Ačiū, kad dalinies! Bravo, gerbi svetimą nuosavybę! Šaunuolis, dar nesusikalei su sese!“?

Šiam pandemijos siautuly vienas dalykas yra labai keistas. Tai darželiai. Palikti vaikiai viens per kitą duodas, maišos. Po to, tokį nučiupinėtą palikuonį parsivedu namo. Iš kito darželio paimu panašiai numinkytą vaikę. Tad gali būt, kad turiu kontaktą su puse miesto.

Menat tuos laikus, kai ne ten pastatyti telikai transliuodavo sniegą ir gyvatės šnypštimą? O tada dėl nežinia ko transliacija susitvarkydavo? Mano mažius toks telikas. Pusdienį neaiškiai burbuliuoja, o tada šast, pasipila rišlūs, aiškūs sakiniai. Po to vėl belibirda.

Norėčiau pasigirt savo mažiais, bet jūs gi žinot. Pasidžiaugsi ir jau kitą akimirką viskas aukštyn kojom. Dar pasidalinčiau darželio auklėtojos pagyrimais, bet geriau patylėsiu subinę suraukęs. Į klausimą „kaip sekas vaikiams? “, lakoniškai atsakysiu: „normaliai“.

Vaikiams augant, nebespėju. Atsilieku. Vis galvoju, kad jie to ar ano nemoka ir bandau nevėkšliškai jiems asistuot, nors anys jau ir patys geba šaukštą burnon įsidėti.
Ir taip su visais. Prie komandos prisijungė auklė, tai aš noriu prižiūrėt savo mažius mokėdamas jai.