Žyma: papathings

Mandagūs vaikiai glosto vaikdirbių širdis. Tai jie paduodami pasako ačiū. Tai patarnauja paprašyti. Viskas faina, bet… Jie sveikinas veik su visais. Kas išmokė?! Dabar per juos man tenka pasisveikinant linksėt nepažįstamiems ar pusę lūpų burbtelt „labas“.
Nepratęs.

Kol vaikiai maži skalbinių rūšiavimas lengvas darbas. Dydis išduoda savininką, paprasta suskirstyt.
Bet ateis metas kai svarstysiu kam priklauso vienas ar kitas daiktas. Kieno čia kojinės? Išnaudosiu proga, kol lengva rūšiuot, prisipirksiu triusikų su pimpačkiukais.

Susirašinėju su draugu. Pasiteirauju kaip ano gyvenimas. Jis be jokios gėdos ir sarmatos išpoškina, kad viskas nuostabu. To paties paklausia manęs, o aš guodžiuos esąs pavargęs ir įsitempęs.
– Vargšelis, – užjaučia draugas.
– Tai, kad ne. Per turtus ir negaliu pailsėt.

Pasidarėm netūsovni. Vienas humoristas sakė: „Aš ir taip retai kada gerai jaučiuos, tad atmetu kvietimus pasilinksminti, nes kam susigadint tą vieną dieną savaitėj kai savijauta pakenčiama?“. Ilgesnis ramus vakaras su arbata prie teliko sugadina kitą tėvavimo dieną.

Supratau kuo vaikiai ir vaikdirbiai panašūs. Pasirodo visiems reikia, kad viskas vyktų pagal juos. Suplanuoji dieną, mažiai ima ir sukakoja viską. Erzinies, pyksti. Vaikiai prisisvaigsta kaip turi būt sudėlioti žaislai, užklotos lėlytės. Neduok die kažkas bus ne taip.

Karts nuo karto pagaunu save bandas sudrausminti vaikius, bet vidury sakinio užsikertu, nes pagalvoju: „A ko čia jiems aiškinu? Gi koks skirtumas. Niekam nieko neskauda. Nieks nelūžta. Tegul žaidžia kaip jiems atrodo geriausia.“.
Viršininko inercija. Bile pareguliuot.

Mažė labai rūpestinga. Visad ateina mūsų paguost ir nesgrabnai paglosto. Ji išmokė brolį žaist su lėlėm, jas su sodint, paguldyt. Tačiau mažės žaislų migdymo žaidimas primena šaltakraujišką žmogžudystę, kur miegančią auką rūpestingos rankytės uždusina su antklode.

Gyvenimas su vaikiais it aiškiaregio darbas, nes reik apgalvot kelis žingsnius į priekį. Reik numatyt kur pasileis vienas, o kur susiruošė užsidirbt guzą kitas. Reik nuspėt ir patraukt daiktus su kuriais mažiai galėtų viens kitą talžyt.
Žinokit, prastai sekas dirbt.

Tas vyriškas noras pasimieruot. Visad įdomu kieno didesnis, geresnis, galingesnis. Niekur tai nedingsta ir tėvaujant. Jei tik užmatau kokį tėčių su mažium, pradedu matuot. Kiek laiko, kaip žaidžia. Ar pas jo papavimas geresnis už maną? Ar man reik truputį pasistiebt?

Su diediškais smegenais normaliai nepapausi. Jie visai negeba multitaskint. Tik dabar suvokiau, kad jei bandau apie kažką kitą galvot, ne vien apie mažius, prasideda chaosas. Vaikiai irzlėja, nes pajunta padalintą dėmesį, aš nervuojuos, nes normaliai nieko nesugalvoju.